Rokiškio krašto garbės piliečiai

Atgal

Rokiškio krašto garbės piliečiai


Algis Narutis
 Algis Narutis gimė 1960 lapkričio 14 d. Kurkliečių k., Panemunio apylinkėje, Rokiškio rajone. Mokėsi 1967 - 1971 m. Paliepio pradinėje, 1971 - 1977 m. Čedasų, 1977- 1978 m. Panevėžio vidurinėse mokyklose. 1983 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar VGTU), įgijęs automobilių transporto inžinieriaus ekonomisto specialybę. Dirbo 1983-1986 m. Šiaulių autotransporto įmonėje Nr. 1, 1986-1987 m. Šiaulių „Vairo“ gamykloje direktoriaus pavaduotoju ekonomikai. 1987-1989 m. tarnavo sovietinėje armijoje. Grįžęs 1989-1992 m. dirbo Panevėžio „Lietkabelio“ gamykloje. 1992 m. su bendraminčiais Vilniuje įkūrė UAB „Amanda“ ir jai vadovauja.
 Nuo 2003 m. iki dabar dalyvauja verslo vadovų klube ir kelia savo kvalifikaciją, rengia klubo susirinkimus. 2016 m. bal. mėn. surengė išvažiuojamąjį renginį Rokiškyje, kuriame dalyvavo ir vietos verslininkai, užmezgė kontaktus ir pasidalino patirtimi.
 2009 m. išrinktas Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininku. Klubas puoselėja Vilniuje gyvenančių rokiškėnų ir Rokiškio krašto žmonių ryšius, garsina ir remia Rokiškio kraštą ir žmones, skatina organizacijų bendradarbiavimą, rengia daug renginių Vilniuje ir Rokiškyje. A. Naručiui vadovaujant, ženkliai išaugo klubo narių skaičius. Klubo narių iniciatyva rengiamos ir leidžiamos knygos, prisidedama prie „Versmės“ leidyklos rengiamų monografijų apie Rokiškio krašto valsčius ir miestelius, ekspedicijų, leidinių reklamos.
 „Pragiedrulių“ klubo nariai pirmininko A. Naručio iniciatyva ne tik kviečia meno kolektyvus į Vilnių, bet ir dalyvauja patys įvairiuose renginiuose Vilniuje ir Rokiškyje. Klubo pirmininkas ir nariai stengiasi padėti tiek Rokiškio kraštui, tiek Vilniui, turi galimybių ir skatina bendradarbiavimą tarp įvairių organizacijų, panaudojamos klubo narių žinios, turima patirtis ir informacija. Išaugo ir partnerių gretos. Užmegzti glaudūs ryšiai su kitų Lietuvos rajonų kraštiečių klubais, dalyvaujama jų renginiuose, pristatant Rokiškio kraštą.
 A. Naručio iniciatyva kraštiečiai aktorius F. Jakšys, solistė J. Stumbrienė, arfininkė G. J. Tutkutė, fleitininkas M. Pupkovas su programa keliauja po Rokiškio kraštą ir planuoja aplankyti visas parapijas, dalyvauja renginiuose Rokiškyje, Vilniuje, Kaune.
 2014 m. A. Narutis su D. Blažyte-Baužiene ir J. Gegelevičiūte sudarė ir išleido knygą „Mus jungia Rokiškio kraštas. Vilniaus rokiškėnai“.
 Klubas ir A. Narutis aktyviai prisidėjo prie paminklo Birželio sukilimo dalyviams Obeliuose atstatymo, rūpinasi Kamajų bažnyčios bokštų statybos reikalais. 2016 m. liepą kartu su kraštiečiais rengė Kurkliečių kaimo sueigą 420-osioms metinėms paminėti, organizavo knygos apie šį kaimą leidybą. 2016 m. rugsėjo mėn. prisidėjo prie Lietuvos – Lenkijos smulkaus ir vidutinio verslo bei turizmo regioninės konferencijos organizavimo Rokiškyje.
 Rokiškio krašto garbės piliečio vardas A. Naručiui suteiktas 2016 m. rugsėjo 23 d. per Rokiškio miesto 517-ojo gimtadienio šventę.
Bronislavas Marija Komorovskis

 Gimė 1952 m. birželio 4 d. Silezijos Obornikuose. 1977 metais baigė Varšuvos universiteto Istorijos fakultetą, tapo istoriku. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, jaunimo protestuose. Nuo 1980 metų jis jau žinomas kaip Solidarumo veikėjas. 1991 metais jau buvo išrinktas Lenkijos Seimo nariu nuo Demokratinės sąjungos. 2000-2001 metais B. Komorovskis buvo Lenkijos Respublikos gynybos ministru, 2005-2007 metais - Seimo pirmininko pavaduotoju, 2007-2010 metais - Seimo pirmininku (maršalka), 2010 metais, žuvus Lechui Kačinskiui, tapo laikinuoju šalies vadovu, o po rinkimų - Lenkijos Respublikos Prezidentu 2010-2015 metams.
 Rokiškio raj. Kavoliškio gyvenvietė yra Lenkijos Prezidento tėvonija, apie kurią jis rašė taip: „Mano šeima iš tėvo pusės kilusi iš Lietuvos ir Latvijos paribio, iš Aukštaitijos, iš Rokiškio apylinkių Kavoliškio dvaro, kur Komorovskių giminė gyveno kelis šimtus metų...".Kavoliškio dvarą šešios Komorovskių kartos valdė nuo XVIII amžiaus iki 1940 metų. 1894 metais Komorovskiams Austrijoje buvo patvirtintas grafų titulas, kurį turi ir Bronislavas Komorovskis. Kavoliškyje palaidotas buvusio Lenkijos prezidento Bronislavo Komorovskio prosenelis Zigmantas Leopoldas Komorovskis (1865-1920). Šio grafo vienas iš dviejų sūnų, Prezidento senelis, buvo Janušas (1893-1982), vedęs Magdaleną Mariją Gurską: būtent jų šeimoje, Kavoliškyje, gimė Prezidento tėvas Zigmuntas Leonas Komorovskis (1925-1992), iš Rokiškio emigravęs prieš antrąjį pasaulinį karą būdamas maždaug 15 metų. Jis puikiai mokėjo lietuvių kalbą, tapo Varšuvos universiteto profesoriumi, buvo sociologu, antropologu, afrikanistu, diplomatu.XX a. pradžioje Kavoliškio dvaras garsėjo vystytu saldumynų verslu: Kavoliškio biskvitus, sausainius ir kitas gėrybes žinojo Vakarų Europos šalys, Rusija. Šio verslo iniciatorė buvo Leopoldo Komorovskio žmona Elisa Irena (1871-1961) (Lietuvos Konstitucijos kūrėjo Mykolo Riomerio sesuo), prezidento prosenelė. Fabrikas „Delicje" turėjo savo filialą Maskvoje, o produkciją tiekė ir į Peterburgą. Populiariausias fabriko gaminys buvo saldainiai „Karvutė". Rokiškio krašto muziejuje yra išsaugotų Kavoliškio dvaro dokumentų, fotografijų, įvairių atsiminimų, iš kurių matyti, kad Komorovskiai gerai kalbėjo lietuviškai. Apie tai, kad Komorovskiai buvo vieni iš Rokiškio bažnyčios fundatorių, liudija įrašas jos centrinio altoriaus galinėje sienelėje. Apie savo pirmąjį apsilankymą Kavoliškyje Bronislavas Komorovskis rašė: „Pirmą kartą Kavoliškyje aš lankiausi berods 1989 metų pavasarį, dar komunos laikais... Vaikščiojau kaip sumuštas šuo, apžiūrinėjau dvarą; ten buvo medžiai, liepų alėja, buvo saldainių fabriko pastatas, kažkokios kalvės, tvarto liekanos, tvenkinys. Mano akyse buldozeris lygino kalvelę, ant kurios kadaise stovėjo mano senelių dvaras, nugriautas 1982 metais... jau būdamas subrendęs vyras pajutau, kad toji žemė yra mano protėvių žemė, kurią aš myliu, apie kurią galvoju su didžiausiom emocijom <....>. Netgi eglutę Lenkijoje puošdavom kaip Kavoliškyje, o kalėdaičius ir kūčiukus (apie kuriuos Lenkijoje mažai kas girdėjo), pagal Kavoliškio papročius dalindavo ne šeimos galvos, o žmonos arba motinos...“.
 Rokiškio muziejininkai prisimena: „Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis 1988 m. ar 1989 metais lankėsi Rokiškio krašto muziejuje (yra saugoma jo palikta vizitinė kortelė), tuo pačiu metu jis aplankė ir Kavoliškyje esantį prosenelio kapą. Yra žinoma, kad jis bendravo su Rokiškio dekanu J. Januliu, kad tuomet pas medžio drožėją Petrą Šinkūną užsakė naują medinį koplytstulpį ant prosenelio kapo". Paskutinėmis savo kadencijos dienomis Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis Lietuvai padovanojo vertingų dokumentų. Rokiškio krašto muziejus gavo įdomių žemėlapių kopijų tarp kurių yra 1800 m. Kavoliškio dvaro žemėlapis, 1922 m. Kavoliškio dvaro planas su savininkų sąrašu, unikalus 1804 m. Kriaunų Riomerių dvaro valdos žemėlapis bei 1897 m. Rusijos štabo sudarytas žemėlapis su teritorijomis, į kurias įėjo ir Komorovskiu valdos. Be to dovanota nuotraukų, knygų ir kitokių svarbių Rokiškio istorijai dokumentų.
Rimas Zigmas Bičiūnas
 Gimė 1945 m. rugpjūčio 13 d. Panemunio kaime, Rokiškio rajone siuvėjo šeimoje. Jo mama Monika Bičiūnienė iš prigimties buvo gabi menui, bet šis jo ta
lentas atsiskleidė tik sulaukus garbaus amžiaus. Rimas, būdamas 15 metų, pradėjo mokytis M. K. Čiurlionio meno mokykloje, kurią baigė 1966 m. Parvažiavęs į Pandėlį atostogų, tapydavo gamtoje.
 1972 m. Rimas baigė Lietuvos dailės institutą, kur mokėsi pas Antaną Gudaitį. Nuo 1972 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje - tarptautiniame meno festivalyje Kanuose (Prancūzija, 1982), Venecijos bienalėje (Italija, 1982), Delio trienalėje (Indija, 1982), tarptautinėje meno mugėje Art'83 Bazelyje (Šveicarija, 1983), tarptautinėje meno mugėje Art'89 Londone (Didžioji Britanija, 1989), 5-ojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje Los Angeles (JAV, 1990) ir daugelyje kitų Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės Amerikos šalių.
 Nuo 1975 m. jis - Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nutapė švenčių, darbo, poilsio tematikos, alegorinių kompozicijų, lyriškų peizažų, natiurmortų, laisvai interpretuotų portretų. Kūriniams būdinga ekspresyvi tapysena, figūrų deformacija, ryškių, kontrastingų spalvų deriniai, optimizmas. Darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus Vilniuje, Kauno M. K. Čiurlionio dailės, Latvijos, Gruzijos muziejai, Valstybinė P. M. Tretjakovo galerija Maskvoje, Dr. Ludwigo modernaus meno muziejus Kelne (Vokietija), Bulgarijos, Čekijos nacionalinės galerijos, Lenkijos šiuolaikinio meno galerija, privatūs meno kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. Rimas Zigmas Bičiūnas yra Dr. Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo laureatas (1997).
 R. Z. Bičiūnas neužmiršta gimtojo krašto, aktyviai dalyvauja Pandėlio bendruomenės ir gimnazijos, krašto muziejaus ir kultūros centro organizuojamuose projektuose, pleneruose. Dailininkas padovanojo Rokiškio krašto muziejui 68 savo ir 118 motinos paveikslų. Tai pati didžiausia kolekcija iš visų kraštiečių dailininkų.
 Už profesionaliosios dailės puoselėjimą ir nuolatinę sklaidą gimtajame krašte, Rokiškio vardo garsinimą Lietuvoje ir Europoje 2015 m. jam suteikiamas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas.
Albinas Jasiūnas
 Gimė 1933 m. sausio 9 d. Vilkelių kaime, Pandėlio vls., ūkininkų Vlado ir Adelės Jasiūnų šeimoje. Mokėsi: 1939-1943 m. Lydžiūnų pradžios mokykloje, 1943-1951 m. Pandėlio progimnazijoje ir vidurinėje mokykloje. 1951-1956 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultete. Dirbo inžinieriumi Vyriausioje tarybinių ūkių valdyboje, Žemės ūkio ministerijoje. 1962-1990 m. dirbo Statybos ministerijos sistemoje. 1990-1995 m. Vilniaus miesto I šaukimo deputatas.
 1990 m. sovietinės blokados metu buvo išrinktas Vilniaus miesto Tarybos deputatų antiblokadinės komisijos pirmininku. 1991-1993 m. Vilniaus Šnipiškių seniūno pavaduotojas. Greta darbo seniūnijoje 1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos paskirtas Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje tirti konsultacinės tarybos nariu. 1992 m. birželio mėn. vienas iš trijų Vyriausybinės delegacijos narių, važiavo į Uljanovsko KGB, kur iš archyvų saugyklų priėmė ir į Lietuvą parvežė 47 tūkst. baudžiamųjų ir filtracinių Lietuvos piliečių bylų. 1993-1995 m. Vilniaus miesto vicemeras. 1996-2002 m. Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai" pirmininko pavaduotojas ir Pensininkų reikalų tarybos prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos narys. 2000 m. organizavo pagyvenusių žymių Lietuvos žmonių intelektualų visuomeninę organizaciją sambūrį „Patirtis" ir įregistravo ją LR Teisingumo ministerijoje, buvo jos atsakingasis sekretorius. Albinas Jasiūnas buvo Pandėlio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios bokštų, nugriautų Pirmojo pasaulinio karo metu - 1915-aisiais, atstatymo iniciatorius: organizavo lėšų rinkimą Lietuvoje ir JAV (surinkta per 474 tūkst.Lt) bei atstatymo darbus, išleido informacinį leidinį „Atstatykime tai, ką sugriovė svetimšaliai". 2006 m. bokštai buvo atstatyti, o nauji varpai - pašventinti. Pandėlio bažnyčios šventoriuje Albinas Jasiūnas savo lėšomis pastatė kryžių tremtiniams, politiniams kaliniams ir partizanams atminti.
 Albinas Jasiūnas iki šiol aktyviai dalyvauja Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai" veikloje. 2003 m. pradėjo rinkti medžiagą monografijai „Pandėlys", organizuoja lėšų rinkimą leidiniui išleisti.
 2007 m. jam įteiktas popiežiaus Benedikto XVI „Ypatingo apaštališkojo palaiminimo raštas“. 2014 m. rugpjūčio 29 d. Rokiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu kraštiečiui Albinui Jasiūnui suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas. Šis titulas suteiktas už Albino Jasiūno pastangas garsinant gimtąjį kraštą, istorinės atminties įprasminimą bei didelį rūpestį atstatant Pandėlio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios bokštus.
Andrius Dručkus
 Gimė 1928 m. balandžio 9 d. Vaičėnuose, Obelių sen., Rokiškio r. Mokytojas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos ir valdybos pirmininko pavaduotojas, Obelių visuomeninio istorijos muziejaus įkūrėjas ir vedėjas. Nuo 1944 m. buvo partizanų ryšininkas, nuo 1945 m. – Vyties kuopos partizanas. 1965 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1965–1974 m. buvo Kauno Jono Jablonskio vidurinės mokyklos mokytojas ir kraštotyrininkų būrelio vadovas, iš kur 1974 m. atleistas už antisovietinę veiklą. Nuo 1988 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. 1990–1995 m. buvo Kauno miesto tarybos deputatas, 1995–1997 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
 1998 m. įkūrė ir vadovauja Obelių visuomeniniam istorijos muziejui, kuriame sukaupta daugiau nei 3000 eksponatų, tarp kurių – numizmatikos, Baltijos šalių valstybinių apdovanojimų, tautodailės, partizaninės kovos dokumentų rinkiniai, daugiau kaip 400 knygų bei katalogų apie rezistenciją, tarpukario ir atkurtos Lietuvos kariuomenę. Parašė knygą „Laukit, sugrįšim laisve nešini“ (1995), be to yra vienas iš knygos „Obeliai-Kriaunos“ (1998 m.) autorių. Apdovanotas 1996 m. Dariaus ir Girėno medaliu, 2000 m. - Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2001 m. - Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2004 m. - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
 2010 m. Andrius Dručkus valstybei dovanojo asmeninę, visą gyvenimą kauptą kolekciją. Eksponatai įvertinti daugiau nei 400 tūkst. litų.
Andriui Dručkui Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 2010 m.
Vytautas Gužas - Kardas
 Gimė 1920 m sausio 2 d. Rokiškio apskrities Sičiūnų kaime Romualdo Gužo ir Karolinos Čepukaitės-Gužienės šeimoje. Vytautas buvo antrasis vaikas, bet pirmasis sūnus. Vėliau vienas po kito gimė dar septyni vaikai.
 Vytautas Gužas pirmuosius mokslus ėjo Maželių kaimo mokykloje. Po to dar du metus mokėsi Pandėlio šešiaklasėje mokykloje, į kurią kasdien pėsčiomis pirmyn ir atgal keliaudavo po 7 kilometrus. Mokėsi Vytautas labai gerai, buvo darbštus, drausmingas, tvarkingas. Aplinkinių kaimų gyventojai negalėjo atsistebėti jo ištverme bei ryžtu. 1936-1939 m. mokėsi Salų žemės ūkio mokykloje pienininkystės specialybės. Pasak artimųjų, jis turėjo jautrią širdį, bet vadovaudavosi protu, o ne jausmais. Mėgo meną ir muziką, turėjo gražaus tembro balsą ir mėgo dainuoti liaudies dainas. Baigęs Salų žemės ūkio mokyklą, dirbo Ukmergės aps. Taujėnų pieninėje.
 1940 m. jį pasiuntė tobulintis buhalterijos žinių į netoli Kauno esančią Fredos sodininkystės mokyklą. Lietuva tuo metu jau buvo bolševikų okupuota, todėl Vytautas, skatinamas patriotiškų jausmų, įsijungė į Lietuvos aktyvistų fronto organizaciją. Kaune dalyvavo 1941 metų sukilime. Vėliau grįžo tęsti darbo Taujėnų pieninėje, savanoriu įstojo į generolo Plechavičiaus armiją, o artėjant antrajai bolševikų okupacijai, iš Taujėnų dviračiu grįžo į Sičiūnus ir 1944 metų vasarą kartu su frontu per Liepojos uostą traukėsi į vakarus, bet Vokietijoje  pateko į sovietų nelaisvę. 1944 m. rudenį vežamas į Rusiją gyvuliniame vagone, kartu su kitais bendražygiais suorganizavo pabėgimą Tauragės apylinkėse ir, būdamas 24 metų, pradėjo partizaninę veiklą.
 Ryžtingas, tvirtos valios, gilaus patriotizmo kupinas Vytautas greitai tapo autoritetu visiems partizanams, buvo paskirtas Kęstučio apygardos štabo būrio vadu, 1947 m. gegužės 28 d. BDPS prezidiumo nutarimu jam suteiktas laisvės kovotojo partizanų kapitono laipsnis ir 1948 metų gegužės 3 dieną, įkūrus Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritį, paskirtas jos štabo viršininku.
1947 m. rugsėjo 8 d. netoli Kryžkalnio vykusiame Kęstučio apygardos ir Savanorių rinktinės vadovybės susitikime dalyvavo įkuriant Prisikėlimo apygardą. 1947-1948 m. – Kęstučio apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininkas. 1948 m. gegužės 5 d. įkūrus 1949 m. vasario mėn. dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime (Radviliškio r.), kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), kartu su kitais partizanų vadais Minaičių kaime pasirašė LLKS Tarybos vasario 16 d. Deklaraciją ir priėmė svarbiausius naujosios organizacijos dokumentus. LLKS Tarybos narys.
 Sunkiose ir atkakliose kovose jis keletą kartų buvo sužeistas. Nuo nepriteklių kupino gyvenimo susirgo džiova, tačiau buvo pilnas jėgų ir pasitikėjimo toliau tęsti kovą dėl tėvynės laisvės iki mirties – 1949 m. birželio 11 dienos, kai išdaviko įskųstas, žuvo Eržvilko valsčiuje Smaidrių kaime (Jurbarko apskr.).
 1949 m. birželio 16 d. LLKS Tarybos prezidiumo nutarimu Vytautas Gužas-Kardas apdovanotas 2-ojo laipsnio laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties). 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, 1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis (po mirties), o 1998 m. lapkričio 18 d. Lietuvos respublikos Prezidento dekretu – Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties).
 Rokiškio krašto garbės piliečio vardas Vytautui Gužui suteiktas po mirties 2011 m.
 1920.01.02-1949.06.11
Elena Nijolė Bučiūtė
 Gimė 1930 m. vasario 16 d. Kaune. 1953 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1953–1976 m. buvo Miestų statybos projektavimo instituto, „Lietprojekto“ architektė, grupės vadovė, 1961–1975 m. projektų vyr. architektė. Nuo 1971 m. - Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytoja (iki 1991 m. - Vilniaus inžinerinio statybos instituto). Nuo 1989 m. profesorė, humanitarinių mokslų daktarė. Nuo 1994 m. individualios N. Bučiūtės kūrybinės studijos vadovė.
 Suprojektavo apie 50 pastatų, daugiausia Vilniuje. Žymesni projektai: Žemėtvarkos projektavimo instituto rūmai (1967 m.); Baldų paviljonas parduotuvė Mindaugo g. (1968 m.) ir jos renovacija - pritaikymas parduotuvei „Maxima“ (2000 m.); Valstybinio plano komiteto pastatas (dabar Ūkio ministerija - 1973 m.); Operos ir baleto teatro rūmai (1974 m.); Pastato Saulėtekio alėjoje rekonstrukcija - pritaikymas VGTU bibliotekai (1998 m.); Buitinio aptarnavimo pastatas Naujojoje Vilnioje (1988 m.). 1963 m. suprojektavo Ukmergės, o 1964 m. – Rokiškio gyvenamąjį mikrorajoną. 1999 m. kartu su Leonu Žukliu ir jo sūnumi Gediminu bei savo dukra Lada Markejevaite projektavo Rokiškio miesto Nepriklausomybės aikštės arką, skirtą miesto 500-ųjų metinių jubiliejui. Elenai Nijolei Bučiūtei yra suteiktas nusipelniusio architekto ir liaudies architekto vardai, ji pagerbta Architektūros riterio ordinu, jai paskirta LSSR valstybinė premija.
 Elenai Nijolei Bučiūtei Rokiškio krašto garbės pilietės vardas suteiktas 2009 m.
 Mirė E. N. Bučiūtė 2010 m. kovo 12 d. Vilniuje.
Leonardas Grigonis - Užpalis
 Gimė 1905 m. gruodžio 14 d. Rokiškio valsčiaus Pužonių kaime Izidoriaus Grigonio ir Marijonos Ratkevičiūtės šeimoje. Motina su vaikais per pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukę į Sankt Peterburgą. Lietuvoje likęs tėvas mirė, kai Leonardui tebuvo 11 metų. 1941 m. birželio 14 d. sovietų okupantai į Sibirą ištrėmė jo motiną.
 1919 metais Leonardas pradėjo mokytis Rokiškio gimnazijoje ir ten baigė  šešias klases. Dar besimokydamas ėmė  mokytojauti netoli tėviškės esančioje Paulenkos pradžios mokykloje. Vėliau šiam kaimui buvo suteiktas Sėlynės pavadinimas. L.Grigonio rūpesčiu 1935 m. buvo pastatyta nauja medinė mokykla, tačiau po ketverių metų ji sudegė. Leonardas vaikus mokė ūkininkų, o kartais ir savo namuose. 1942 m. rudenį  jo pastangomis, nepaisant vykstančio karo, nepriteklių, buvo pastatyta nauja, raudonų plytų mokykla. Ji veikė iki 2003 metų. Iki antrojo pasaulinio karo Leonardas ne tik mokytojavo, jis buvo Rokiškio apskrities šaulių rinktinės komiteto narys, Sėlynės šaulių būrio vadas.  Aktyviai reiškėsi pedagoginėje, visuomeninėje veikloje, ūkininkavo, bendradarbiavo šaulių leidžiamame žurnale „Trimitas“. Artėjant sovietų okupacijai, 1944 m. L.Grigonis pasitraukė  iš Rokiškio krašto į svainio ūkį Šiaulių apskrityje. Galėjo išvykti pas brolį Leopoldą, tuo metu gyvenusį JAV, tačiau pasiliko Lietuvoje, išėjo partizanauti.   Į partizaninę veiklą įsitraukė 1944 m. Buvo Šiaulių ir Radviliškio apylinkėse veikusio Vytauto didžiojo – Atžalyno rinktinės štabo viršininkas, „Geležinio vilko“ tėvonijos narys, vėliau – Prisikėlimo apygardos vadas. Aktyviai dalyvavo sudarinėjant Lietuvos partizanų judėjimo vadovybę. 1949 m. vasario mėn. dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime.  1950 m. gegužės 30 d. LLKS Tarybos prezidiumo nutarimu jam suteiktas laisvės kovotojo partizanų pulkininko leitenanto laipsnis. 1950 m. vasarą sunkiai susirgo. Vaistų jam į bunkerį atnešdavo ryšininkė. Vežančią L.Grigonio laišką partizanams ją sugavo čekistai ir ištardė, kur yra bunkeris. Užpuolimo metu 1950 m. liepos 22 d. L.Grigonis ir keturi tuo metu bunkeryje buvę partizanai žuvo Ariogalos apylinkių Daugėliškių miške.
 1950 m. lapkričio 23 d. 1996 m. rajono tarybos sprendimu Sėlynės mokyklai buvo suteiktas Leonardo Grigonio vardas. 1977 m. L.Grigonis pripažintas kariu savanoriu. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko įsakymu apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Laisvės kovos kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties) ir pulkininko laipsnis (po mirties).
 Leonardui Grigoniui – Užpaliui Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 2011 m. (po mirties).
 1905.12.14 – 1950.07.22
Petras Henrikas Garška
 Gimė 1933 m. liepos 13 d. Gyliuose, Rokiškio apskrityje. Lietuvos dailininkas, juvelyras, skulptorius, medalininkas. 1960 m. Telšių taikomosios dailės technikume įgijo juvelyro specialybę. 1962-1993 m. buvo Vilniaus dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas. Dizaino katedroje studijavo skulptūrą bei šriftą. Buvo 1992 m. pirmasis Lietuvos monetų kalyklos dizaineris.
 1965-2003 m. sukūrė daugiau kaip 150 žymių asmenų ir proginių medalių, tarp jų: Salomėjos Nėries (1974 m.), Liudviko van Bethoveno (1976 m.), Jono Biliūno (1978 m.), Jono Basanavičiaus (1981 m.), Antano Vienuolio-Žukausko (1981 m.), Pablo Pikaso (1981 m.), Nikolo Paganinio (1982 m.), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, „Baltistų kongreso“ (abu 1985 m.), Pauliaus Galaunės, Simono Daukanto (abu 1989 m.), Šatrijos Raganos (1995 m.), „Lietuvos monetų kalyklos“ (1993 m., 1995 m.), „Ilguvos parapijos 200 metų“ (1995 m.), „Rokiškio miesto“ (1999 m.), Generolo Jono Žemaičio, Barboros Radvilaitės (2001 m., 2002 m.), „Pirmosios Lietuvos kolekcininkų asociacijos parodos Vilniuje“ (1995 m.). Sukūrė įvairių kolekcinių medalių. Išraižė LDK Gedimino 3 laipsnio ordino ir Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordino egzempliorius (1993 m.), sukūrė Dariaus ir Girėno medalį (1993 m.), Lietuvos kolekcininkų asociacijos garbės žymenį (1995 m.), Angelo sargo žvaigždę ir medalį (1999 m.), Šv. Kazimiero ordino magistro žvaigždę ir riterio ordiną (1999 m.). Be to sukūrė Vilniaus universiteto rektoriaus ženklą, Lietuvos kultūros žymūno ženklelį, o taip pat Ignalinos, Kupiškio bei Rokiškio savivaldybių merų grandines. Rokiškio miesto 500 metų jubiliejui sukūrė ir pagamino paauksuotus, pasidabruotus ir bronzinius jubiliejinius medalius, jubiliejinius pinigus „rokus“. Pagal P.H.Garškos sukurtus projektus nukaldintos l, 2 ir 5 ct monetos, o taip pat 1993-1996 m. apyvartoje buvusios 10, 20, 50 ct ir l, 2, 5 Lt monetos. Jis yra ir proginės 10 litų monetos - S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 60-mečiui (1993 m. ) – autorius. Nuo 1984 m. P.H.Garška yra Lietuvos medalių parodų, nuo 1986 m. Baltijos šalių medalių trienalių dalyvis. Jo medalių turi Britų muziejus (Londone), Tretjakovo galerija (Maskvoje), Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Rokiškio krašto muziejus.
 Petrui Henrikui Garškai Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 2009 m.
Leonas Žuklys
 Gimė 1923 03 19 Degučių II k., Obelių sen., Rokiškio r. 1931-1938 m. mokėsi Aleksandravėlės pradinėje mokykloje, Rokiškio r. 1948 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą, 1942-1949 m. - Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, skulptūrą. 1949-1951 m. buvo Kauno taikomosios dailės instituto Piešimo katedros asistentas, 1951-1966 m. – VDI (VDA) Piešimo katedros vyr. dėstytojas, 1966-1982 m. – docentas, nuo 1982 m. – profesorius, 1985-1990 m. – Piešimo katedros vedėjas.
 Parodose dalyvauja nuo 1950 m. LTSR tarybinių dailininkų sąjungos narys nuo 1950 m. Kuria portretus, figūrines kompozicijas, dekoratyvines skulptūras. Iš viso sukūręs daugiau kaip 150 darbų. Sukūrė daugybę portretų, kurių tarpe – žymių kraštiečių: Justino Vienožinskio, Vytauto Sirvydžio, vyskupo Juozo Tunaičio, Antano Strazdo – portretai. Žuklio sukurtos skulptūros Motiejui Valančiui Kauno Rotušės aikštėje (2005 m.), Juozui Naujaliui Raudondvaryje (1994 m.), „Šeima“ prie Vilniaus santuokų rūmų, paminklas „Motinystė“ Vilniuje, Antakalnyje. Jo darbai – daugybė antkapinių paminklų, memorialinių lentų, bareljefų. Jo darbų yra ir Rokiškio rajone: Aleksandravėlės kapinėse sukurtas paminklas „Kristaus prisikėlimas“. 1999 m. laimėjęs konkursą su skulptoriais – sūnumi Gediminu, kolegėmis N.Bučiūte, L.Markejevaite – Rokiškyje, Nepriklausomybės aikštėje suprojektavo ir pastatė paminklą „Arka“. Dalis jo darbų saugoma Rokiškio krašto muziejuje. 1973 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas.
 Leonui Žukliui Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 2009 m.
Leonardas Kairiūkštis
 Gimė 1928 m. gruodžio 28 d. Papiškių k., Rokiškio raj. Mokėsi Čedasų pradinėje mokykloje, Pandėlio progimnazijoje, 1947 m. baigė Rokiškio gimnaziją. 1952 m. su pagyrimu baigė LŽŪU Miškų fakultetą.
 Yra Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, Švedijos Karališkosios žemės ūkio ir miškų akademijos užsienio narys, Petro mokslų ir menų akademijos Sankt Peterburge tikrasis narys, TSRS Mokslų akademijos Dendroklimatologijos komisijos pirmininkas, Pasaulio mokslininkų Federacijos narys, Nacionalinės geografijos draugijos narys. Habilituotas biomedicinos mokslų daktaras. 1956-1984 m. dirbo ir nuo 1988 m. vėl dirba Lietuvos miškų institute, 1956-1957 m. – Miško biologijos ir miškininkystės laboratorijos vedėjas, 1958-1969 m. – instituto direktoriaus pavaduotojas, 1970-1984 m. ir 1988-1992 m. direktorius, 1992-1997 m. – Ekologijos ir miškininkystės laboratorijos vedėjas. 1972-1984 m. dar buvo ir Lietuvos MA Chemijos ir biologijos mokslų sk. akademikas sekretorius. 1984-1987 m. dirbo Tarptautiniame taikomosios sisteminės analizės institute Austrijoje. Nuo 1997 m. - tarptautinio žurnalo „Baltic Forestry“ vyriaus. redaktorius. Yra keturių išradimų autorius.
Pagrindinės mokslinių tyrimų sritys – miškotyra, ekologija, dendrochronologija. Sudarė universalią medžių biologinę ir ūkinę klasifikaciją, parengė efektyvių mišriųjų medynų ugdymo būdų ir etaloninio miško formavimo modelių, sukūrė mišriųjų miškų formavimo teoriją, atrankinių kirtimų sistemą ir produktyviausio miško teoriją, už kurią gavo Europos miškininkystės W.L.Pfeilio premiją 1992 m. ir Lietuvos nacionalinę mokslo premiją 2005 m.
 Yra parengęs 17 monografijų, per 900 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijų įvairiuose Lietuvos ir užsienio Mokslo ir informaciniuose leidiniuose, kelis šimtus mokslinių pranešimų Lietuvos, užsienio ir tarptautinių mokslinių organizacijų renginiuose Rusijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Argentinoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Meksikoje, Turkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Norvegijoje ir kitur.
 Leonardui Kairiūkščiui Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 2008 m.
Venantas Mačiekus
 Gimė 1937 m. gegužės 13 d. Mačiekų kaime Rokiškio rajone. 1955 m. baigė Rokiškio 1-ąją (dabar J.Tumo-Vaižganto) vidurinę mokyklą. 1955-1959 metais dirbo gimtajame Žiobiškyje. 1959-1964 metais studijavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, kurį baigęs įgijo ekonomisto specialybę. Dirbo susivienijime „Sigma", VU Mokslo muziejaus direktoriumi, Lietuvos taupomojo banko, Lietuvos žemės ūkio bankų ekspertu. Nuo 1968 metų dėsto ir dirba mokslinį darbą Vilniaus universitete, docentas. 1972-1997 metais vadovavo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubui „Romuva", vadovavo 26 kraštotyrininkų ekspedicijoms. Yra „Versmės" leidyklos „Lietuvos valsčių" monografijų serijos pradininkas ir redaktorius sudarytojas, vadovavo dešimčiai leidyklos tiriamųjų ekspedicijų. Dalyvavo ir medžiagą rinko trisdešimt penkiose kraštotyrinėse ekspedicijose.
 1999 m. kartu su V. Terlecku išleido knygą „Kelias nuo Žemės banko iki Lietuvos ūkio banko". Yra vienas knygos apie kraštietį kalbininką K. Eigminą „Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui" (1998) sudarytojų. Ekspedicijų metu surinktos medžiagos pagrindu parengtų ir išleistų „Lietuvos valsčių" serijos monografijų „Dieveniškės" (1995), „Žiobiškis" (2000), „Raguva" (2001), „Tauragnai" (2005) sudarytojas, kitų monografijų, tarp jų ir „Obeliai. Kriaunos" (1998), „Panemunėlis“ (D. 1, 2) redaktorius ir daugelio jų bendraautorius. Šiuo metu leidybai rengia dar dvi monografijas apie Juodupės ir Jūžintų kraštą. Paskelbė apie 150 straipsnių rinkiniuose ir periodikoje apie valstiečių papročius ir teises, ekonomikos ir ekonomikos informacinių sistemų analizės tema, Lietuvos ekonomikos vystymosi tendencijas, bankininkystės istoriją.
 Už nuopelnus Lietuvos etninei kultūrai V. Mačiekui 1997 m. suteikta Jono Basanavičiaus vardo premija. 2005 metais apdovanotas Rokiškio rajono mero padėka už Rokiškio vardo garsinimą ir nuopelnus kraštotyros baruose.
 Venantui Mačiekui Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 2007 m.
Palmira Damijonaitienė
 Gimė 1933 m. Kaireliuose, Rokiškio rajone. Pirmąją juostą ji išaudė 1956 m., o dabar jau Palmira Damijonaitienė tapo profesionalia juostų audėja.
 Audėja surengė daugybę parodų Lietuvoje, užsienyje: Indijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. Po paskutinės parodos Los Angele jai buvo suteiktas šio miesto garbės pilietės vardas, juostų liko San Francisko pasauliniame audimo muziejuje.
 Palmiros Damijonaitienės juostos dovanotos Popiežiui Jonui Pauliui II, Indirai Gandi, Michailui Gorbačiovui, Lietuvos Respublikos Prezidentams Algirdui Mykolui Brazauskui, Valdui Adamkui, Rolandui Paksui, Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, kitiems garsiems žmonėms.
 2003 m. Rokiškio krašto muziejuje buvo surengta jubiliejinė audėjos paroda. Joje eksponuota virš 100 juostų, kurios per parodos uždarymą padovanotos muziejui.
 Palmiros Damijonaitienės kūryba puoselėja senąsias liaudies meno tradicijas, garsina Rokiškio kraštą Lietuvoje ir už jos ribų.
 Palmirai Damijonaitienei 
Juzefa Čeičytė
 Gimė 1922 m. gegužės 19 d. Aleknų kaime (Juodupės sen.). 1953 m. Vilniaus dailės institute baigė teatro dekoracijos specialybę.
 1954 – 1961 m. dirbo dailininke Lietuvos teatruose, sukūrė scenografiją ir kostiumus 51 spektakliui.
 1962 – 1978 m. dirbo Lietuvos kino studijoje. Kūrė dekoracijas ir kostiumus vaidybiniams ir dokumentiniams filmams.
 J. Čeičytė yra 3 kūrybinių sąjungų narė: teatro, kinematografijos ir dailininkų.
 1982 m. jai suteiktas nusipelniusios meno veikėjos garbės vardas.
 J. Čeičytės tapybos stažas – penkios dešimtys metų. Jos kūryba – savitas Lietuvos dailės fenomenas. Jos kūriniai buvo eksponuoti Vilniuje, JAV, Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Rokiškio krašto muziejuje.
 1997 m. J. Čeičytė apdovanota Lietuvos Respublikos vyriausybės meno premija. 1999 m. „Baltų lankų“ leidykla išleido J.Čeičytės tapybos albumą, prie kurio išleidimo prisidėjo ir Rokiškio rajono savivaldybė.
 Dailininkė kuria ir poeziją. 1997 m. išleista poezijos knyga „Sakymai“, 2002 metais antroji jos eilėraščių knyga „Šlamėjimas“.
 2002 metų birželio 21 d. Rokiškio krašto muziejuje atidaryta J. Čeičytės personalinė tapybos darbų paroda.
 Juzefai Čeičytei Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 2002 m.
Antanas Trumpa
 Gimė 1942 m. liepos 2 d. Rokiškio mieste, kuriame gyvena ir dabar. 1966 m. baigė Kauno Politechnikos institutą, 1979 m. sėkmingai apgynė disertaciją, įgydamas technikos mokslų daktaro vardą. 1971 m. pradėjo vadovauti Rokiškio sūrių gamyklai. Jam vadovaujant, ši gamykla tapo viena iš geriausiai dirbančių respublikos įmonių. 1999 m. jam buvo suteiktas Lietuvos Verslo Šlovės galerijos laureato vardas, o 2000 m. A.Trumpa buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio medaliu.
 Antano Trumpos pastangų dėka Rokiškio sūriai išgarsino mūsų kraštą, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kaip tikras rajono patriotas jis dėjo daug pastangų, kad gražėtų gimtasis Rokiškis, visada rėmė krašto kultūrą ir sportą. Jo paramos susilaukia rajono šventės ir renginiai, kai kurių knygų leidyba. Rokiškio 500 – ųjų metinių proga A.Trumpos vadovaujama AB „Rokiškio sūris“ finansavo jubiliejinio paminklo Nepriklausomybės aikštėje statybą. Nemaža parama buvo suteikta ir teikiama ir kitiems miesto gerbūvio darbams.
 Antanui Trumpai Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 2001 m.
Algirdas Mykolas Brazauskas
 Gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. 1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą, o 1956 m. – Kauno politechnikos institutą, kur įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę.
 1956 – 1957 m. Brazauskas buvo Kauno HE statybos direkcijos vyr. inžinierius, 1958 – 1962 m. – Energetikos statybos valdybos viršininkas, 1962 – 1965 m. – Liaudies ūkio tarybos statybinių medžiagų valdybos viršininkas, 1965 – 1966 m. – Statybinių medžiagų pramonės ministras. 1967 m. pradėjo dirbti valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju. 1974 m. jam suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis.
 1988 m. prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, A.Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas – Lietuvos Sąjūdis. A.Brazausko vadovaujama Lietuvos Komunistų partija 1989 m. atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos.
 1990 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu, A. Brazauskas tapo 1990 m. kovo 11 - osios Nepriklausomybės akto signataru.
 1992 m. A. Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos Seimo nariu, o Seime – jo Pirmininku, taip pat nuo 1992 m. lapkričio 25 d. pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. 1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu A.Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Šias pareigas ėjo iki 1998 m.
 A.Brazauskas apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu. Jis dalyvauja konferencijose, rengia jose pranešimus, yra daugelio fondų premijų laureatas. 1998 m. įkurtas A. Brazausko vardo paramos fondas Mokslų Akademijoje.
 Algirdui Mykolui Brazauskui Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 2000 m.
 Mirė A.M. Brazauskas 2010 m. birželio 26 d. Vilniuje.
Monika Bičiūnienė
 Gimė 1910 m. balandžio 28 d. Baubliuose, Rokiškio rajone. Piešti M. Bičiūnienė pradėjo įkopusi į šeštą dešimtį, į kūrybą ją pastūmėjo sūnus Rimas, pradėjęs studijuoti dailės mokslus Vilniuje. Nuo 1966 m. tapytoja dalyvauja parodose. M. Bičiūnienės darbų parodos pabuvojo įvairiose pasaulio šalyse: Anglijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Belgijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, JAV.
 Monikos Bičiūnienės – kaip vienos garsiausių tapytojų primityvisčių Lietuvoje vardas įrašytas pasaulinėje enciklopedijoje „Pasaulio naiviojo meno enciklopedija“ (išleista Londone 1984 m.).
 Jos darbų turi įsigiję daugelis garsių pasaulio muziejų. Didelė M. Bičiūnienės tapybos kolekcija saugoma Rokiškio krašto muziejuje.
 2000 metais atidaryta jubiliejinė M. Bičiūnienės tapybos paroda Vilniaus Rotušėje, birželio mėn. paroda buvo surengta Rokiškio krašto muziejuje.
 Monikai Bičiūnienei Rokiškio krašto garbės pilietės vardas suteiktas 2000 m.
 Mirė M. Bičiūnienė 2009 m. spalio 23 d. Vilniuje.
Irena Jasiūnaitė
 Gimė 1925 m. spalio 29 d. Rokiškyje. 1947 m. baigė Rokiškio J.Tumo – Vaižganto gimnaziją. Po to studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Dirbo Kauno muzikinio teatro soliste, vėliau, nuo 1953 m. - Lietuvos operos ir baleto teatro soliste. Šiame teatre 33 metus garsino Lietuvą ir gimtąjį Rokiškį. Sukūrė apie 50 mecosopranui skirtų operos herojų vaidmenų.
 1964 m. Irenai Jasiūnaitei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės, 1985 m. – Lietuvos liaudies artistės vardas. Šiuo metu Irena Jasiūnaitė – personalinė pensininkė.
 Irenai Jasiūnaitei Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 2000 m.
 
 
 
 
 
Vaiva Vida Mainelytė
 Gimė 1948 09 05 Rokiškyje. Mokėsi Rokiškio, Trakų mokykloje – internate, Širvintų vidurinėje mokykloje. 1970 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedrą. 1969 – 1973 m. – Šiaulių dramos teatro aktorė, 1973 – 1992 m. Vilniaus akademinio dramos teatro aktorė, nuo 1992 m. – „Vaidilos ainių“ dramos teatro steigėja ir aktorė.
 Lietuvos nusipelniusi artistė. Respublikinės premijos laureatė 1983 m., XVI Leningrado sąjunginio kino festivalio prizo už geriausią aktorinį ansamblį laimėtoja 1983 m., apdovanota Vietnamo darbo veteranės garbės ordinu, „Auksinės gervės“ statulėle už nuopelnus kinui 2012 m. Svarbiausi vaidmenys: kine – Jurga („Velnio nuotaka“), Ustjauskienė („Devyni nuopolio ratai“, Valstybinė premija), Milda („Vasara baigiasi rudenį“, XVI kino festivalio Leningrade prizas), Vida Šeputienė („Giminės), teatre – Milda (J.Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“ inscenizacija), Margarita (T.Viljamso „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“), Beatričė, Dženė, Elvyra „Cirkas“, „Pijus nebuvo protingas“ ir kt.
 V. Mainelytė yra „Soroptimist“ klubo narė.
 Vaivai Vidai Mainelytei Rokiškio krašto garbės pilietės vardas suteiktas 1999 m.
Vytautas Jonas Sirvydis
 Lietuvos MA tikrasis narys. Gimė 1935 03 05 Ratkupio k., Jūžintų sen., Rokiškio raj. Pradžios mokyklą baigė Jūžintuose, vėliau mokslus tęsė Utenoje. 1959 m. baigė Vilniaus universitetą. 1961 – 1964 m. – Vilniaus I tarybinės klinikos ligoninės chirurgas. Nuo 1964 m. dėsto Vilniaus universitete ( nuo 1979 m. – profesorius). 1967 – 1984 m. – Vilniaus miesto klinikinės ligoninės širdies chirurgijos, nuo 1984 m. – Respublikinės Vilniaus klinikinės ligoninės įgimtų širdies ydų chirurgijos skyriaus vedėjas, o nuo 1990 m. – Vilniaus universiteto širdies chirurgijos klinikos vadovas.
 1967 m. tobulinosi Vengrijoje, 1986 m. Vokietijoje. 1976 m. apgynė daktaro disertaciją apie širdies vožtuvų protezavimo rezultatus, šiuo metu – habilituotas daktaras. Su kitais padarė pirmąsias Lietuvoje pilvo aortos ir inkstų arterijų rekonstrukcines operacijas, pirmąją širdies operaciją Lietuvoje, naudojant dirbtinę kraujo apytaką, taip pat sukūrė eksperimentinį širdies persodinimo modelį, o 1987 m. pirmą kartą Lietuvoje persodino širdį.
 1978 m. kartu su kitais parašė knygą „Širdies ydos“, o 1984 m. – vadovėlį medicinos mokykloms „Chirurgija“. 1996 m. išrinktas Lietuvos MA nariu korespondentu, 1998 m. tapo tikruoju nariu (akademiku). Jis paskelbė apie 400 mokslo darbų, tarp jų dvi monografijas.
 Jo talento dėka 1997 m. Lietuvoje atliktas rekordinis sudėtingiausių operacijų su dirbtine kraujo apytaka skaičius (840 operacijų), suaktyvėjo širdies chirurgijos klinikos jaunų gydytojų rengimas, įkurtas organų transplantacijos biuras. V. J. Sirvydis yra Lietuvos mokslo premijos laureatas.
 Vytautui Jonui Sirvydžiui Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 1999 m.
Juozas Tunaitis
 Gimė 1928 10 25 Davainiškio k., Kamajų sen., Rokiškio raj. 1935-1942 m. mokėsi Salų pradinėje ir vidurinėje mokyklose. 1942 – 1949 m. mokėsi Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. Buvo gabus matematikas. 1949 – 1950 m. studijavo Vilniaus universitete, 1950 – 1954 m. – Kauno Kunigų seminarijoje.
 1954 m. rugsėjo 12 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventino Juozą Tunaitį kunigu. Jis buvo paskirtas į Palūšę. Iki 1960 m. buvo šios parapijos administratorius. 1960 – 1961 m. – Dūkšto parapijos klebonas, 1961 – 1968 m. – Dubičių parapijos administratorius. Nuo 1968 m. Tunaitis dirbo Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje vikaru adjutorium, nuo 1978 m. klebonu. 1989 m. vasario 1 d. kunigui J.Tunaičiui buvo suteiktas Popiežiaus rūmų kapeliono – monsinjoro titulas. Netrukus po to jis paskiriamas kurijos kancleriu.
 Nuo 1991 m. gegužės 19 d. Juozas Tunaitis  - titulinis Sasuros vyskupas ir Vilniaus arkivyskupo augziliaras bei generalinis vikaras.        
 Juozui Tunaičiui Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 1999 m.
 Mirė Juozas Tunaitis 2012 m. birželio 1 d. Vilniuje.
Edmundas Antanas Rimša
 Gimė 1948 12 15 Skirų k., Panemunėlio sen., Rokiškio raj. 1955 m. pradėjo lankyti Kraštų pradinę, 1959 m. – Panemunėlio aštuonmetę, vėliau Panemunėlio vidurinę mokyklą, kurią baigė 1967 m.
 1970 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dieninį skyrių, vėliau mokėsi neakivaizdiniame skyriuje. Baigęs universitetą nuo 1977 m. dirbo universiteto Visuotinės istorijos katedroje dėstytoju. 1981 m. pradėjo dirbti Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos institute, skaitė paskaitas aukštosiose mokyklose.
 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „ Herbai Lietuvos privačių miestų istorijoje“. Tais pačiais metais paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vedėju, direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui. 1997 m. suteiktas docento vardas. 1999 09 02 išrinktas Lietuvos istorijos instituto direktoriumi.
 Svarbiausia Rimšos tyrinėjimų kryptis – Lietuvos heraldika ir sfragistika. Jo pastangomis buvo suformuluota ir įteisinta Vyriausybėje visai nauja istorijos mokslų tyrimo kryptis – pagalbiniai istorijos mokslai. Išleido knygas: „Kauno miesto herbas XV-XX a.“, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai“, sudarė ir su kitais autoriais parašė: „Lietuvos miestų istorijos šaltiniai“ (1-2 kn.), „Lietuvos heraldika I“, parengė knygą „Rokiškis: Miestas. Kraštas. Žmonės“, skirtą Rokiškio 500 metų sukakčiai. Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbė per 70 mokslinių ir apie 90 mokslo populiarinimo straipsnių.
 Nuo 1987 m. E. Rimša vadovauja atkurtos Lietuvos heraldikos komisijos darbui.
 Edmundui Antanui Rimšai Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas 1999 m.