Rokiškio krašto garbės piliečiai
- Titulinis
- Visiems
- Kraštotyra
- Rokiškio krašto garbės piliečiai
Rokiškio krašto garbės piliečiai
Irmantas Tarvydis – rokiškėnas, verslo ir švietimo inovacijų iniciatorius, mecenatas, visuomenininkas, politikas, Rokiškio verslo klubo įkūrėjas, įmonės vadovas. I. Tarvydžio veikla ir parama apėmė įvairias sritis – kultūros paveldo išsaugojimą, švietimo ir jaunimo ugdymo iniciatyvas, sporto ir bendruomenių projektų rėmimą bei pilietiškumo stiprinimą. Jis nuosekliai siekė, kad verslas prisidėtų prie krašto stiprėjimo, o prisiimti įsipareigojimai būtų įgyvendinami realiais darbais.
Irmantas Tarvydis gimė 1965 m. lapkričio 21 d. Pužonių kaime, Rokiškio rajone. Mokėsi Rokiškio 3-oje vidurinėje mokykloje (dabar – „Romuvos“ gimnazija). 1983 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), 1988 m. įgijo inžinieriaus-mechaniko specialybę, o 2006 m. – mechanikos inžinerijos magistro laipsnį.
Baigęs studijas, 1988 m. grįžo į Rokiškį. Darbo karjerą pradėjo Kamajuose, vėliau su broliu Raimondu sukūrė įmonę „Meteka“, po kelerių metų, 1995 m. įkūrė bendrovę UAB „Ivabaltė“, tapusią viena sėkmingiausių šalies verslo įmonių. Įmonė augo, sukūrė darbo vietų ir tapo svarbiu partneriu Lietuvos žemės ūkiui. 2012 m. VDU ŽŪA įmonei UAB „Ivabaltė“ suteikė mecenato vardą.
Siekdamas tvaraus ryšio su savo kraštu, Irmantas Tarvydis savo lėšomis atkūrė Petrošiškio dvarą Kamajų seniūnijoje ir jame įsirengė šeimos namus – taip prisidėdamas prie kultūros paveldo išsaugojimo ir gyvos istorijos puoselėjimo.
Irmantas Tarvydis nuo 2004 m. iki 2011 m. vadovavo Kamajų bendruomenei. Buvo vienas iš Rokiškio verslo klubo įkūrėjų ir pirmasis jo prezidentas, klubui vadovavęs šešerius metus. Taip pat buvo „Rotary“ Rokiškio klubo narys, dalyvavęs klubo veikloje ir bendruomenės projektuose. Jo iniciatyva pradėtos verslo ir bendruomenės partnerystės, įkurta Rokiškio miesto vietos veiklos grupė, kuriai nuo 2019 m. jis vadovavo kaip pirmininkas. 2022 m. jam įteikta Rokiškio „Verslo aitvarai“ statulėlė už verslo ir mokslo bendrystę.
Irmantas Tarvydis inicijavo ir įgyvendino pilietiškumo ir istorinės atminties puoselėjimo iniciatyvas, kuriomis buvo pagerbti Rokiškio kraštui nusipelnę žmonės: 2018 m. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga jo iniciatyva įteikti medaliai asmenims, pasižymėjusiems dideliu indėliu puoselėjant Rokiškio krašto istoriją ir prisidėjusiems prie jaunųjų šaulių ugdymo. 2019 m. Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose jis parėmė partizaniškos aprangos ir ekipuotės įsigijimą, taip prisidėdamas prie muziejaus edukacinės veiklos ir partizanų atminimo įprasminimo. 2020 m. muziejuje Irmantas Tarvydis įteikė atminimo medalius aktyviausiems Sąjūdžio dalyviams ir bendruomenių nariams už nuopelnus Rokiškio kraštui ir aktyvią pilietinę veiklą. 2021 m. jo iniciatyva apdovanoti asmenys, pasižymėję pilietinėmis iniciatyvomis, atsakomybe ir ryžtu ginant Lietuvos laisvę, tęsiant istorinės atminties puoselėjimą ir visuomenės įsitraukimo skatinimą. Be šių veiklų, Irmantas Tarvydis aktyviai prisidėjo prie bendruomeninių ir patriotiškumo iniciatyvų: ultralengvųjų orlaivių sąskrydžio organizavimo, buvo įvertintas Lietuvos šaulių sąjungos padėka už šauliškos veiklos propagavimą.
Irmanto Tarvydžio pastangomis Rokiškio verslo klubas ėmė remti jaunimo švietimą, kultūrą ir pilietines iniciatyvas. 2021 m. jo iniciatyva įkurta Rokiškio inžinerijos klasė, suteikianti krašto gimnazistams galimybę pažinti inžinerijos ir technologijų pasaulį per praktiką ir realius projektus. Ši klasė tapo nacionaliniu pavyzdžiu – projektas išplėstas jau į aštuoniolika Lietuvos savivaldybių. 2024 m. Rokiškio inžinerijos klasės projektas laimėjo Europos verslininkystės skatinimo apdovanojimų (EEPA) nacionalinę atranką Lietuvoje kategorijoje „Investavimas į verslumo įgūdžius“, organizuojamą Europos Komisijos, o nacionalinę atranką vykdančios Lietuvos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos.
Irmantas Tarvydis buvo VDU ŽŪA kanclerio Verslo ir socialinių partnerių patariamosios tarybos narys. UAB „Ivabaltė“, vadovaujant I. Tarvydžiui, įsteigė stipendijas VDU ŽŪA studentams, sudarė sąlygas studentų praktikoms, rėmė mokslinius projektus, tarp jų – VDU ŽŪA ąžuolyno sodinimą ir istorinio traktoriaus „Lanz Bulldog“ restauravimą. Žemės ūkio akademijos bendruomenė Irmantui Tarvydžiui, kaip labai veikliam ir aktyviam alumniui, 2024 metų kovo 22 d. patikėjo akademijos „ŽŪA alumni“ prezidento pareigas.
Irmanto Tarvydžio parama prisidėjo prie kultūros, sporto ir socialinių krašto iniciatyvų įgyvendinimo: Rokiškio dvaro ansamblio atgaivinimo ir renginių rėmimo, naujų varpų Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčiai ir Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios ir vargonų remonto. Jis rėmė Kalėdų rezidencijos renginius, Liongino Šepkos teminę instaliaciją, Rokiškio langinių plenerą, tremtinių choro „Vėtrungė“ projektus, istorines atminimo iniciatyvas ir Čedasų krašto didvyrių įamžinimą. Sporto srityje prisidėjo prie dirbtinio ledo čiuožyklos įrengimo šventei „Rokiškio ledo rituliui – 50 metų“, Muay–thai bokso čempionato, krepšinio varžybų, baidarių žygių ir melžėjų varžytuvių. Rėmė socialines iniciatyvas – Katalėjos šeimyną, Skemų socialinės globos namų meno plenerus ir šventes „Stiprus, kai tu šalia“.
Irmantas Tarvydis, būdamas įžvalgus ir suprasdamas, kad asmeninė sėkmė tėra tik dalis žmogiškosios būties, kad gebėjimais dera dalintis su savo krašto žmonėmis, dera pasirūpinti tvariu krašto gyvavimu, pasirinko rajono savivaldybės politiko kelią. Jis subūrė liberalių centro jėgų koaliciją „Už laisvę augti“, 2023 m. trečią kadenciją rinkėjai jį išrinko rajono savivaldybės tarybos nariu. Dirbo opozicinėje frakcijoje, buvo savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto pirmininkas, Rokiškio rajono verslo plėtros komisijos narys, taip pat dirbo Užimtumo tarnybos prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Rokiškio skyriaus Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų atrankos komisijoje.
Irmantas Tarvydis apdovanotas: 2011 m. Kamajų Respublikos ordinu „Už nuopelnus Kamajų Respublikai“. 2013 m. jam įteiktas I laipsnio medalis „Už nuopelnus Rokiškio sportui“, 2015 m. – sidabro ženklas „Už nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai“, 2022 m. Rokiškio „Verslo aitvarai“ statulėlė už verslo ir mokslo bendrystę. Po mirties, 2025 m., jam suteiktas medalis „Už nuopelnus Lietuvos kaimui“.
Irmantas Tarvydis mirė 2024 m. birželio 7 d. Jo veiklos rezultatai išliko matomi įvairiose Rokiškio krašto gyvenimo srityse – versle, švietime, inovacijose, kultūros ir bendruomenės projektuose. Jo sprendimai ir pradėtos iniciatyvos turi ilgalaikį poveikį Rokiškio krašto bendruomenei, infrastruktūrai ir regiono plėtrai.
Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas už Rokiškio krašto įvaizdžio kūrimą ir garsinimą pasaulyje, indėlį į rajono žemės ūkio veiklų modernizavimą ir inovacijų žemės ūkyje diegimą, naujų darbo vietų sukūrimą, empatiško vadovo pavyzdį.
Petras Plumpa – kraštietis, Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, politinis kalinys, 15 gyvenimo metų kalėjęs sovietų lageriuose, pogrindinės spaudos ir pogrindinio periodinio žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bendradarbis, publicistas. 2023 metais Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas Lietuvos disidento, kraštiečio Petro Plumpos viso gyvenimo veiklos nuopelnus, paskyrė Laisvės premiją.
Petras Plumpa gimė 1939 m. sausio 6 d. Ratkūnų kaime (Panemunio vls., Rokiskio aps.), tikinčioje, patriotiškoje šeimoje. Nuo jaunystės metų iki 1990 m. kovo 11-osios Petras Plumpa beveik keturiasdešimt metų paskyrė kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o jo ginklu tapo laisvas rašytas žodis, kurio taip bijojo okupacinė valdžia. Sovietų valdžios teroras prieš šeimos narius, okupacijos atneštos nelaimės nulėmė Petro gyvenimo pasirinkimą – priešintis sovietų okupaciniam režimui. 1954 m. jis įsitraukė į Pandėlio vidurinės mokyklos (Rokiškio r.) moksleivių antisovietinės organizacijos veiklą, bendradarbiavo leidžiant pogrindinį rankraštinį laikraštėlį ,,Laisvės balsas“, platino antisovietinius atsišaukimus. 1955–1956 m. organizacijos nariai išleido šešis „Laisvės balso“ numerius, juos platino moksleivių tarpe.
Įgijęs vidurinį išsilavinimą, 1957 m. Petras persikėlė į Kauną, įsidarbino Petrašiūnų šiluminėje elektrinėje. Tais pačiais metais su buvusiais Pandėlio mokyklos bendramoksliais sukūrė antisovietinę pogrindinę jaunimo organizaciją „Laisvę Lietuvai“, lapkričio 14 d. davė priesaiką kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. 1957 m. pabaigoje – 1958 m. pradžioje kartu su organizacijos nariais pagamino ir Kaune išplatino apie 200 politinių antisovietinių atsišaukimų Vėlinių, Naujųjų metų, Vasario 16-osios progomis. Pasitikdami 1958 m. vasario 16-ąją jaunimo organizacijos „Laisvę Lietuvai“ nariai suplanavo iškelti Lietuvos trispalves Vilniuje, Kaune ir Pandėlyje. Išvakarėse ant Petrašiūnų šiluminės elektrinės 80 metrų aukščio kamino Petras Plumpa iškėlė trispalvę vėliavą. Tų pačių metų kovo mėnesį P. Plumpa kartu su bendraminčiais parengė organizacijos „Laisvę Lietuvai“ programą ir įstatus, juos padaugino 146 egzempliorių tiražu.
1958 m. kovo 14 d. su kitais organizacijos nariais Petras Plumpa buvo areštuotas. Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo 1958 m. liepos 31 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 7 m. laisvės atėmimo bausme. 1958–1965 m. Petras Plumpa kalėjo Mordovijos Dubravlage. Mordovijos lageriuose jis susipažino su Lietuvos partizanais, Sovietų Sąjungos režimo priešininkais, nuteistais menininkais, rašytojais, mokslininkais, studentais, o svarbiausia – su kalinamais Lietuvos kunigais. Petras Plumpa savo atsiminimuose įvardijo, kad lageryje jis atrado autentišką tikėjimą, ne iš tėvų paveldėtą, bet gyvą dvasinį perversmą – paties asmeninį santykį su Dievu, pokalbį su Juo, maldos esmę.
1965 m. iš įkalinimo P. Plumpa sugrįžo į gimtąjį Suvainiškį, dirbo kolūkyje statybininku ir vairuotoju, o 1968 m. įsidarbino Kaune Žemės ūkio statybos projektavimo institute, ten nelegaliai rotaprintu daugino katekizmą, 3000 egzempliorių tiražu išspausdino Vengrijos vyskupo Tihamerio Totho knygelę „Jaunuolio būdas“. Nuo 1969 m. Petras Plumpa pradėjo nelegalų gyvenimą – registruodamas santuoką ir nenorėdamas atkreipti dėmesio į save ir savo šeimą, savo pavardę pakeitė į Pluirą. Nuo to laiko jis užsiėmė vien nelegalių knygų leidyba: slapstydamasis padaugino Antano Maceinos, Juozo Girniaus, kun. Prano Gaidos-Gaidamavičiaus, kun. Stasio Ylos ir kitų darbus.
1972 m. Petras Plumpa įsitraukia į pogrindinio periodinio žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ leidybą ir tampa bendradarbiu. P. Plumpa pagamino Lietuvos Romos katalikų memorandumo kopiją su parašais, suredagavo ir padaugino šimtą pirmojo „Kronikos“ numerio egzempliorių. Tuo metu P. Plumpa palaikė ryšius su Rusijos disidentais N. Krivošeinu, V. Telnikovu, T. Velikanova ir S. Kovaliovu, jiems teikė informaciją apie įvykius Lietuvoje, per juos Memorandumo tekstas ir pirmasis „Kronikos“ numeris pasiekė demokratinį Vakarų pasaulį. 1973 m. lapkričio 20 d. P. Plumpa buvo suimtas antrą kartą, buvo apkaltintas masiniu draudžiamos literatūros dauginimu, nelegaliu savo pavardės pakeitimu. 1974 m. gruodžio 24 d. P. Plumpa nuteistas 8 metams griežtojo režimo lagerio. Bausmę atliko Permės lageriuose (1975–1980 m.), vėliau, 1980–1981 m., buvo kalintas Čistopolio kalėjime Totorijoje. Kalėdamas Permės lageriuose P. Plumpa aktyviai dalyvavo politinių kalinių žmogaus teisių akcijose – rašė ir pasirašydavo kolektyvinius pareiškimus, apeliacijas ir peticijas dėl politinių kalinių teisių, nežmoniško kalinimo sąlygų, dalyvavo protesto streikuose ir bado akcijose.
Iš įkalinimo P. Plumpa paleistas 1981 m. lapkričio 20 d. Grįžęs į Lietuvą iki 1989-ųjų gyveno ir dirbo Kulautuvoje, aktyvioje pogrindžio veikloje negalėjo dalyvauti, nes buvo nuolat sekamas, jo buvo klausomasi, jo laisvė apribota. Mat Čistopolio kalėjimo administracijos išduotoje charakteristikoje buvo parašyta, kad Plumpa neatsisakė savo politinių ir religinių įsitikinimų.
Atgimimo metais Petras Plumpa tapo žurnalo „Caritas“ atsakinguoju sekretoriumi, laikraščio XXI amžius“ jaunimo skyriaus vedėju, 1989 m. dalyvavo Vilniuje vykusiame atkuriamajame Ateitininkų federacijos suvažiavime. Nuo 1991 m. dirbo Kauno miesto kultūros ir švietimo skyriaus inspektoriumi etikai, 1992–1993 m. ėjo Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinio direktoriaus pareigas, 1993–2001 m. dirbo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patarėju religijų klausimais.
2002 m. P. Plumpai suteiktas Laisves kovų dalyvio statusas.
2024 m. Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“ išleido Petro Plumpos knygą „Kelionė į gyvenimą“.
Didžiuojamės Petro Plumpos nuolatine bendryste su Pandėlio gimnazijos Šv. Onos ateitininkų kuopa.
Petro Plumpos gyvenimas yra gyvas liudijimas ir pavyzdys kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Apdovanojimai:
1999 m. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius;
2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis;
2023 m. LR seimo skirta Laisvės premija.
Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas už viso gyvenimo veiklą, paskirtą kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, už krikščioniškos minties sklaidą, meilę ir pagarbą gimtajam Rokiškio kraštui.
Petras Plumpa- Rokiškio krašto garbės pilietis 2025 m.
Arvydas Bagdonas – visuomenininkas, kraštietis, aktyvus Rokiškio krašto bendruomenės narys, dailininkas. Gimė 1958 m. vasario 9 d. Joniškio kaime, šalia Rokiškio miesto. Mokėsi Rokiškio E. Tičkaus vidurinėje mokykloje (dabar J. Tumo-Vaižganto progimnazija). 1980–1983 m. mokėsi Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykloje, 1983–1988 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailes akademija). 2000 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Arvydas Bagdonas jau daug metų nuolat puoselėja Vilniuje gyvenančių rokiškėnų ir Rokiškio krašto žmonių ryšius. Daugelyje Rokiškio krašto vietų Arvydas dalyvavo kaip renginių dalyvis.
Arvydas Bagdonas aktyviai dalyvavo Rokiškio miesto 500 metų jubiliejaus proga organizuotame tapybos plenere, vadovavo kūrybinei grupei. Surengė kelias parodas Krašto muziejuje, jam ir vaikų ligoninei Rokiškio krašto bendruomenėms padovanojo tapybos darbus. Daug metų dalyvavo Rokiškio miesto gražinimo veikloje kartu su kolegomis tapydamas miesto namų langines. Daug metų dalyvauja Skemų socialinės globos namų organizuojamame respublikiniame renginyje „Stiprus, kai tu šalia“ su žymiais Lietuvos atlikėjais. Šioje įstaigoje jau 19 kartų surengė tapybos, medžio, akmens skulptūros, metalo plastikos, tautodailės plenerus, yra jų kuratorius. Pensionato eksterjerui ir interjerui papuošti padovanojo apie 200 meno kūrinių. Išleido Skemų socialinės globos namų jubiliejinių meno plenerų darbų katalogą.
Buvo išrinktas Lietuvos kultūros sostinės ambasadoriumi Rokiškio mieste. Daug įsimintinų idėjų pateikė Rokiškio miestui gražinti ir kultūros sostinės vardui įprasminti.
Su choru „Vytis“ dalyvavo chorų konkursuose Ispanijoje, Vokietijoje, Italijoje ir užėmė prizines vietas.
Nuo 1997 m. išrenkamas Lietuvos vyriausiuoju seneliu Kalėda. Į veiklą įtraukia rokiškėnų ir Vilniaus rokiškėnų šeimas, vaikus, jaunimą. Tai užtikrina Rokiškio krašto tradicijų, etnines kultūros ir jos paveldo išsaugojimą, perdavimą ateinančioms kartoms.
Jau keleri metai dalyvauja dideliame projekte „Lietuvos Kalėdų senelio rezidencijos atidarymas“, kuriame yra vienas iš idėjų iniciatorių.
Yra Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ narys, aktyviai dalyvauja jo veikloje.
Nuo 2000 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos sekcijos asocijuotas narys, 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Lietuvoje ir užsienyje dalyvavo daugiau kaip 50 tapybos plenerų, surengė daugiau kaip 100 parodų.
Savo veikloje Arvydas Bagdonas garsina ir remia Rokiškio kraštą ir žmones.
Rokiškio krašto garbės piliečio vardas suteiktas už svarų indėlį į Lietuvos ir Rokiškio krašto kultūrą, paramą gimtajam kraštui ir jo garsinimą.
Arvydas Bagdonas- Rokiškio krašto garbės pilietis 2024 m.
Dekanas, klebonas kun. Eimantas Novikas gimė 1972 m. Šeduvoje, Radviliškio r. sav. Studijavo Kauno kunigų seminarijoje, vėliau – Erfurto (Vokietija) kunigų seminarijoje. Baigęs teologijos studijas, 1998 m. vasario 8 d. buvo įšventintas kunigu. Vikaro tarnystės kelias jį vedė, pirmiausia, į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą, po metų – į Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapiją, dar vėliau – į Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapiją.
Vanda Vasiliauskienė gimė 1926 metų spalio 31 d. Jiezne, (Alytaus apskr.), lankė Jiezno pradžios mokyklą. Baigusi šešis skyrius įstojo į Kaišiadorių gimnazijos pirmąją klasę. Okupavus Lietuvą vokiečiams, persikėlė į Vilniaus Kunigaikštienės Birutės gimnazijos trečiąją klasę. Baigusi tris šios gimnazijos klases, persikėlė į Prienų gimnazijos penktąją klasę ir joje baigusi septynias klases perėjo į Alytaus gimnaziją. Po gimnazijos baigimo įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, kur baigė tris kursus. Persikėlus fakultetui į Vilnių pasidarė nepalankios sąlygos, studijoms truko lėšų, todėl studijas tęsė eksternu ir nuo 1949 metų pradėjo mokytojauti Butrimonių vidurinėje mokykloje.1953 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo klasikinės filologijos specialybę, 1963 m. baigė lietuvių filologiją. Nuo 1953 metų Vanda Vasiliauskienė pradėjo dirbti Rokiškio vidurinėje mokykloje, vėliau pavadintoje E. Tičkaus vardu. Čia dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, redagavo mokyklos laikraštį, dainavo Rokiškio miesto chore. 1972 m. pradėjo dirbti Rokiškio 3-ioje vidurinėje mokykloje (dabar Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija) užklasinio darbo organizatore, direktoriaus pavaduotoja mokymo-auklėjimo reikalams. Dirbdama mokytoja ir mokyklos vadovo pareigose darbą atlikdavo sąžiningai, kūrybingai, buvo gerbiama kolegų ir mokinių. Sovietmečiu mokytoja mokinių širdyse skiepijo meilę Tėvynei, lietuvių kalbai, istorijai. Mokytoja iš didžiosios raidės, sąžinės ir pasiaukojimo matmuo - taip šią asmenybę apibūdina ne tik buvę mokiniai, bet ir ją pažįstantys, bei bendražygiai. Prasidėjus Atgimimui Vanda Vasiliauskienė aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, įkūrė Rokiškio rajono mokytojų iniciatyvinę grupę Sąjūdžiui remti, aktyviai rėmė Lietuvos Nepriklausomybės siekį, publikavo straipsnių spaudoje, pasisakė pirmajame LPS (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio) mitinge 1988 rugsėjo 8 d. Rokiškyje, 1989 rugpjūčio 23 d. dalyvavo ir kitus kvietė į „Baltijos kelio“ pilietinę akciją. 1990 metais atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ji, kaip misionierė, išvyko į Karaliaučiaus kraštą skleisti lietuvybės nutautėjusiame krašte. Įsidarbino lietuvių kalbos mokytoja ir dvidešimt metų sudėtingomis gyvenimo sąlygomis, dažnai patirdama vietos valdžios abejingumą, V. Vasiliauskienė mokė vaikus lietuvių kalbos Karaliaučiaus krašto Kaukėnų, Ližaičių, Naujosios, Kalnininkų, Gastų, Tilžės vidurinėse mokyklose. Daugelyje šių mokyklų ji įkūrė lietuvių kalbos fakultatyvus, sudarydama galimybes lietuvių kalbos mokyti ir suaugusius. Aktyviai dirbdama lietuvių kalbos mokytoja ji lietuvybei skleisti telkė bendraminčius. 1991 m. ji tapo Gastų lietuvių draugijos steigėja ir pirmininke, 1991-1992 m. Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės ir Vydūno lietuvių kultūros draugijos tarybos nare, Karaliaučiaus-Kaliningrado krašto regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos viena iš įkūrėjų. 1995 m. mokytoja dalyvavo Kalnininkų apylinkių lietuvių bendruomenės „Savi“, Karaliaučiaus krašto lietuvių kultūros draugijos „Birutė“ veikloje (įkurta 1996 m.), nuo 1996 m. buvo jos tarybos narė, 1998-2012 šios draugijos laikraščio „Naujoji Aušra“ redaktorė. V. Vasiliauskienės pastangomis Karaliaučiaus krašto lietuvių vaikai mokėsi vidurinėje mokykloje „Lietuvių namai“ (nuo 2011 m. -Vilniaus lietuvių namų gimnazija). Mokytojos straipsniai spausdinami laikraščiuose „Gimtasis Rokiškis“, „Lietuvos Aidas“, „Naujoji Aušra“ ir kt. Pedagogės ir visuomenininkės patirtis skleisti lietuvybę Karaliaučiaus krašte aprašytos Vandos Vasiliauskienės išleistoje knygoje „Godų duženos tikrovėje“ (2011). Ji parengė ir išleido poezijos ir prisiminimų knygą „Brydė per gyvenimą“ (2012) taip pat straipsnių ir publikacijų rinktinę „Tarp dviejų krantų“ (2019). Vandai Vasiliauskienei 2007 m. įteiktas Ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. Už Mokytojo autoriteto, švietėjo, visuomenininko pavyzdį Lietuvai, už daugiau nei du dešimtmečius lietuvybės puoselėjimą Karaliaučiaus krašte, už savo lėšomis leistą laikraštį „Naujoji Aušra“, už ilgametę lietuvybės, patriotizmo ir pilietiškumo sklaidą rokiškėnams ir svarų indelį į Rokiškio krašto kultūrinį gyvenimą Vandai Vasiliauskienei 2020 m. buvo suteiktas Rokiškio krašto Garbės piliečio vardas. Mokytoja V. Vasiliauskienė mirė 2020 06 20.
Fotomenininkas Jonas Dovydėnas gimė 1939 m. vasario 12 d. Kaune. Jis yra išeivijos rašytojo Liudo Dovydėno sūnus. 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją ir penkerius metus praleido karo pabėgėlių stovykloje, o 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. 1959–1961 m. tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų karinėse oro pajėgose, kur ir pradėjo domėtis fotografijos menu. 1965 m. baigė Browno universitetą Providence (anglų kalbą ir literatūrą). 1964–1965 m. mokėsi fotografijos Rod Ailando dizaino institute (pas H. M. Callahaną), 1965–1968 m. – Ilinojaus technologijos institute (pas A. Siskindą). 1967–1968 m. dirbo Čikagos miesto atkūrimo departamente fofografu. Fotografavo žurnalams „The Times“, „National Geographic“, „Adventure“, „Soldier of Fortune“, „Playboy“, „Chicago Magazine“ ir kitiems. Dalyvauja parodose; surengė individualias parodas Lietuvoje (Vilniuje 1982, 1989, 2002, 2007, 2018 m.) ir užsienyje (Čikagoje 1967, 1972–1973, 1978–1979 m., Vašingtone 1980 m., Maskvoje 2003 m.). Kuria reportažines, reklamines fotografijas. Fotografuoja architektūrą, peizažus, etnines žmonių bendrijas, jų buitį, karo vaizdus, atskiras asmenybes. Fotografijoms būdinga psichologinė, meninė įžvalga, įtaigumas. Jo fotografijoms būdinga taip pat ne vien nuogo fakto fiksacija – autorius geba įžvelgti patiems portretuojamiems herojams svarbias detales, rasti ypatingą vidinį ryšį tarp subjekto ir jo aplinkos.
Jono Dovydėno kūryboje vyrauja preciziška technika atlikta nespalvotoji fotografija. Jis sukūrė fotografijų ciklus ir išleido jų fotoalbumus: „Nevada: Kelionė“ (Nevada: Journey 1969–1980) (išleistas 1987 m. ), „Veidai“ (Faces, 1976 m.), „Čikagos namai“ (Chicago Houses 1976) (išleistas 1979 m.), „Sugrįžimas į paliktą kraštą“ (Another Country also Mine 1996–2002) (išleistas 2002 m.). Kiti Jono Dovydėno fotografijų ciklai: „Čikagos etninis gyvenimas“ (1977), „Afganistanas“ (1985–2009). Jo kūrinių turi Meno institutas Čikagoje, Meno institutas Mineapolyje, Kongreso biblioteka Vašingtone.
Jonas Dovydėnas yra 2007 m. Lietuvos rašytojų sąjungos įsteigtos ir nuo 2010 m. Rokiškyje teikiamos Liudo Dovydėno premijos mecenatas ir vertinimo komisijos narys. Jam kilo idėja išpuošti Rokiškio Šv. Juozapo koplyčią vitražais, ir jis, kartu su finansavo didžiąją šio projekto dalį. nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu dailininku-vitražistu Algirdu Dovydėnu, įgyvendino šią idėją bei finansavo didžiąją šio projekto dalį. Po dailininko mirties 2015 m., jo pradėtą darbą tęsė dailininkė Ieva Paltanavičiūtė, atlikdama visą techninį darbą pagal sukurtą projektą.
Jonas Dovydėnas yra tėvo, išeivijos rašytojo Liudo Dovydėno „Rinktinių Raštų“ (8 tomai) leidybos mecenatas. Dalį šių knygų J. Dovydėnas dovanojo Rokiškio Juozo Keliuočio viešajai bibliotekai.
Jonas Dovydėnas su šeima gyveno JAV, o į Rokiškį atvykdavo kasmet įteikti literatūrinę Liudo Dovydėno premiją geriausio lietuviško romano autoriui. Mirė J. Dovydėnas po sunkaus sužalojimo autoįvykyje 2025 m. rugsėjo 23 d. Panevėžyje.
Gimė 1943 m. rugpjūčio 31 d. Rokiškyje. Mokėsi Rokiškio E. Tičkaus vid. mokykloje (dab. Juozo Tumo- Vaižganto gimnazija). 1968 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Nuo 1969 m. dalyvauja parodose. 1980 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Nuo 1973 m. buvo renkamas įvairioms pareigoms Lietuvos dailininkų sąjungoje. Kaip menininkas, jis buvo labai anksti pripažintas ir dalyvavo daugybėje garsių parodų. Yra surengęs per 20 individualių kūrybos parodų, dalyvavęs grupinėse dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje, kūręs tarptautiniuose meno festivaliuose, darbus pristatęs tarptautinėse meno mugėse. Už portretus ir peizažus tarptautiniuose pleneruose apdovanotas premijomis. Dirbo pedagoginį darbą: Dizaino mokymo centre ir Dizaino kolegijoje dėstė tapybą, spalvotyrą ir trimatę kompoziciją. Nuo 2008 m. – laisvas dailininkas. Surengė šias personalines parodas: 1989 m. Torontas, Kanada, 1997 m. Dubajus, Jungtiniai Arabų Emyratai, 2000 m. Sveikatos apsaugos ministerija, Vilnius, 2001 m. paroda, skirta Tarptautinei geomokslų konferencijai ICGECS-16, Lietuvos, geologijos tarnyba, Vilnius, 2003 m. Arkos dailės galerija, Vilnius, 2003 m. Krašto muziejus, Rokiškis, 2004 m. Dailės galerija, Dusetos, 2005 m. Nordea Bank Finland Lietuvos skyrius, Vilnius. Svarbiausios grupinės parodos: 1973 m. O. Joselianio pjesė „Kol vežimas neapvirto“. Apipavidalintas spektaklis ir kostiumai, Panevėžio dramos teatras, 1989 m. Color and Form Society paroda, Torontas, Kanada, 1989 m. Georgetown’o miesto galerija, Kanada, 1996 m. Tapyba’96, Vilnius, 1997 m. „Lietuvos dailė“, Šaržos meno muziejus, Jungtiniai Arabų Emyratai, 1999 m. „Nežinoma XX a. paskutinioji dešimtmečio dailė“, Vilnius, 2000 m. Strasbūro miesto galerija, Strasbūras, Prancūzija, 2000 m. „Lietuvos dailė“ Dortmundo rotušės galerija, Vokietija. 2003 m. „Lietuvos peizažas“ Arkos dailės galerija, Vilnius, 2003 m. „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio dailė“, Vilnius, 2004 m. „A. Gudaičiui – 100. Mokiniai ir pasekėjai“, Palanga, Klaipėda, 2004 m. 10-ojo tarptautinio tapybos plenero dalyvių kūrybos paroda, Nida, 2005 m. 10-ties tarptautinių Nidos tapybos plenerų apžvalginė paroda, Rotušė, Vilnius, 2006 m. „Europa City hotel“, Vilnius, 2009 Lietuvių dailininkų grupės Individualistų“ narių kūrybos paroda, Livadijos rūmai, Jalta, Ukraina. Dailininkas neužmiršta gimtojo Rokiškio krašto. Jis aktyviai bendradarbiauja su Rokiškio krašto muziejumi: A. S. Kliaugos iniciatyva 1997 m. buvo oficialiai pasirašyta Lietuvos dailininkų sąjungos ir Rokiškio krašto muziejaus bendradarbiavimo sutartis. 1998 m. kartu su muziejumi dailininkas organizavo J. Vienožinskio tapytojų plenerą, skirtą Rokiškio miesto 500 m. jubiliejui; jo metu sukurti darbai papildė muziejaus fondus. Su kitais garsiais tapytojais 2001 m. darbus kūrė dailės plenere Skemų pensionate. 2003 m. muziejuje surengė personalinę kūrybos parodą, 2006 m. jo kūryba eksponuota Vilniaus rokiškėnų dailininkų kūrybos parodoje „Dovanos gimtinei“. 2012 m. A. S. Kliauga dalyvavo muziejaus organizuotame tapybos plenere, skirtame AB „Rokiškio sūris“ 20-mečio jubiliejui, buvo plenero kuratorius. 2013 m. Rokiškio krašto muziejuje surengta retrospektyvinė dailininko kūrybos paroda „Širdies šviesoj“, išleistas parodos katalogas, o parodos pristatymo metu organizuota penkių paveikslų loterija. Po šios parodos aštuonis paveikslus dailininkas dovanojo muziejui. A. S. Kliauga aktyviai dalyvauja Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ veikloje, savo profesinėmis žiniomis visada noriai dalijasi su Rokiškio dailininkų klubu ,,Roda“, nuolat dalyvauja muziejininkų vykdomuose projektuose. Už aktyvią veiklą Vilniaus rokiškėnų klube „Pragiedruliai“ ir profesionaliosios dailės nuolatinę sklaidą gimtajame krašte A. S. Kliauga 2013 m. apdovanotas rajono savivaldybės mero padėkos raštu. A. S. Kliauga profesionaliosios dailės puoselėtojas, kuris vykdo nuolatinę sklaidą gimtajame krašte, garsina Rokiškio vardą Lietuvoje ir Europoje. A. Kliaugos darbų yra galerijose ir muziejuose: Lietuvos dailės muziejus; Rokiškio krašto muziejus; Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus; Tiuringijos muziejus, Vokietija; Hajdubiosiormeny muziejus, Vengrija; Druskininkų mažoji galerija; J. Račkaus galerija, Torontas, Kanada; „Auskos“ poilsio namuose LR Prezidento vasaros rezidencija, Palanga; F. Stokerto muziejus, Vokietija; Lietuvos, Rusijos, Bulgarijos, Vokietijos, Vengrijos bankai, viešbučiai, savivaldybės ir valstybinės įstaigos.
Gimė 1933 m. sausio 9 d. Vilkelių kaime, Pandėlio vls., ūkininkų Vlado ir Adelės Jasiūnų šeimoje. Mokėsi: 1939-1943 m. Lydžiūnų pradžios mokykloje, 1943-1951 m. Pandėlio progimnazijoje ir vidurinėje mokykloje. 1951-1956 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultete. Dirbo inžinieriumi Vyriausioje tarybinių ūkių valdyboje, Žemės ūkio ministerijoje. 1962-1990 m. dirbo Statybos ministerijos sistemoje. 1990-1995 m. Vilniaus miesto I šaukimo deputatas.
Gimė 1928 m. balandžio 9 d. Vaičėnuose, Obelių sen., Rokiškio r. Mokytojas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos ir valdybos pirmininko pavaduotojas, Obelių visuomeninio istorijos muziejaus įkūrėjas ir vedėjas. Nuo 1944 m. buvo partizanų ryšininkas, nuo 1945 m. – Vyties kuopos partizanas. 1965 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1965–1974 m. buvo Kauno Jono Jablonskio vidurinės mokyklos mokytojas ir kraštotyrininkų būrelio vadovas, iš kur 1974 m. atleistas už antisovietinę veiklą. Nuo 1988 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. 1990–1995 m. buvo Kauno miesto tarybos deputatas, 1995–1997 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
Gimė 1920 m sausio 2 d. Rokiškio apskrities Sičiūnų kaime Romualdo Gužo ir Karolinos Čepukaitės-Gužienės šeimoje. Vytautas buvo antrasis vaikas, bet pirmasis sūnus. Vėliau vienas po kito gimė dar septyni vaikai.
Gimė 1930 m. vasario 16 d. Kaune. 1953 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1953–1976 m. buvo Miestų statybos projektavimo instituto, „Lietprojekto“ architektė, grupės vadovė, 1961–1975 m. projektų vyr. architektė. Nuo 1971 m. - Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytoja (iki 1991 m. - Vilniaus inžinerinio statybos instituto). Nuo 1989 m. profesorė, humanitarinių mokslų daktarė. Nuo 1994 m. individualios N. Bučiūtės kūrybinės studijos vadovė.
Gimė 1905 m. gruodžio 14 d. Rokiškio valsčiaus Pužonių kaime Izidoriaus Grigonio ir Marijonos Ratkevičiūtės šeimoje. Motina su vaikais per pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukę į Sankt Peterburgą. Lietuvoje likęs tėvas mirė, kai Leonardui tebuvo 11 metų. 1941 m. birželio 14 d. sovietų okupantai į Sibirą ištrėmė jo motiną.
Gimė 1933 m. liepos 13 d. Gyliuose, Rokiškio apskrityje. Lietuvos dailininkas, juvelyras, skulptorius, medalininkas. 1960 m. Telšių taikomosios dailės technikume įgijo juvelyro specialybę. 1962-1993 m. buvo Vilniaus dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas. Dizaino katedroje studijavo skulptūrą bei šriftą. Buvo 1992 m. pirmasis Lietuvos monetų kalyklos dizaineris.
Gimė 1923 03 19 Degučių II k., Obelių sen., Rokiškio r. 1931-1938 m. mokėsi Aleksandravėlės pradinėje mokykloje, Rokiškio r. 1948 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą, 1942-1949 m. - Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, skulptūrą. 1949-1951 m. buvo Kauno taikomosios dailės instituto Piešimo katedros asistentas, 1951-1966 m. – VDI (VDA) Piešimo katedros vyr. dėstytojas, 1966-1982 m. – docentas, nuo 1982 m. – profesorius, 1985-1990 m. – Piešimo katedros vedėjas.
Gimė 1928 m. gruodžio 28 d. Papiškių k., Rokiškio raj. Mokėsi Čedasų pradinėje mokykloje, Pandėlio progimnazijoje, 1947 m. baigė Rokiškio gimnaziją. 1952 m. su pagyrimu baigė LŽŪU Miškų fakultetą.Yra parengęs 17 monografijų, per 900 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijų įvairiuose Lietuvos ir užsienio Mokslo ir informaciniuose leidiniuose, kelis šimtus mokslinių pranešimų Lietuvos, užsienio ir tarptautinių mokslinių organizacijų renginiuose Rusijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Argentinoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Meksikoje, Turkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Norvegijoje ir kitur.
Gimė 1937 m. gegužės 13 d. Mačiekų kaime Rokiškio rajone. 1955 m. baigė Rokiškio 1-ąją (dabar J.Tumo-Vaižganto) vidurinę mokyklą. 1955-1959 metais dirbo gimtajame Žiobiškyje. 1959-1964 metais studijavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, kurį baigęs įgijo ekonomisto specialybę. Dirbo susivienijime „Sigma", VU Mokslo muziejaus direktoriumi, Lietuvos taupomojo banko, Lietuvos žemės ūkio bankų ekspertu. Nuo 1968 metų dėsto ir dirba mokslinį darbą Vilniaus universitete, docentas. 1972-1997 metais vadovavo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubui „Romuva", vadovavo 26 kraštotyrininkų ekspedicijoms. Yra „Versmės" leidyklos „Lietuvos valsčių" monografijų serijos pradininkas ir redaktorius sudarytojas, vadovavo dešimčiai leidyklos tiriamųjų ekspedicijų. Dalyvavo ir medžiagą rinko trisdešimt penkiose kraštotyrinėse ekspedicijose.
Gimė 1933 m. Kaireliuose, Rokiškio rajone. Pirmąją juostą ji išaudė 1956 m., o dabar jau Palmira Damijonaitienė tapo profesionalia juostų audėja.
Gimė 1922 m. gegužės 19 d. Aleknų kaime (Juodupės sen.). 1953 m. Vilniaus dailės institute baigė teatro dekoracijos specialybę.
Gimė 1942 m. liepos 2 d. Rokiškio mieste, kuriame gyvena ir dabar. 1966 m. baigė Kauno Politechnikos institutą, 1979 m. sėkmingai apgynė disertaciją, įgydamas technikos mokslų daktaro vardą. 1971 m. pradėjo vadovauti Rokiškio sūrių gamyklai. Jam vadovaujant, ši gamykla tapo viena iš geriausiai dirbančių respublikos įmonių. 1999 m. jam buvo suteiktas Lietuvos Verslo Šlovės galerijos laureato vardas, o 2000 m. A.Trumpa buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio medaliu.
Gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. 1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą, o 1956 m. – Kauno politechnikos institutą, kur įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę.
Gimė 1910 m. balandžio 28 d. Baubliuose, Rokiškio rajone. Piešti M. Bičiūnienė pradėjo įkopusi į šeštą dešimtį, į kūrybą ją pastūmėjo sūnus Rimas, pradėjęs studijuoti dailės mokslus Vilniuje. Nuo 1966 m. tapytoja dalyvauja parodose. M. Bičiūnienės darbų parodos pabuvojo įvairiose pasaulio šalyse: Anglijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Belgijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, JAV.
Gimė 1925 m. spalio 29 d. Rokiškyje. 1947 m. baigė Rokiškio J.Tumo – Vaižganto gimnaziją. Po to studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Dirbo Kauno muzikinio teatro soliste, vėliau, nuo 1953 m. - Lietuvos operos ir baleto teatro soliste. Šiame teatre 33 metus garsino Lietuvą ir gimtąjį Rokiškį. Sukūrė apie 50 mecosopranui skirtų operos herojų vaidmenų.
Gimė 1948 09 05 Rokiškyje. Mokėsi Rokiškio, Trakų mokykloje – internate, Širvintų vidurinėje mokykloje. 1970 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedrą. 1969 – 1973 m. – Šiaulių dramos teatro aktorė, 1973 – 1992 m. Vilniaus akademinio dramos teatro aktorė, nuo 1992 m. – „Vaidilos ainių“ dramos teatro steigėja ir aktorė.
Lietuvos MA tikrasis narys. Gimė 1935 03 05 Ratkupio k., Jūžintų sen., Rokiškio raj. Pradžios mokyklą baigė Jūžintuose, vėliau mokslus tęsė Utenoje. 1959 m. baigė Vilniaus universitetą. 1961 – 1964 m. – Vilniaus I tarybinės klinikos ligoninės chirurgas. Nuo 1964 m. dėsto Vilniaus universitete ( nuo 1979 m. – profesorius). 1967 – 1984 m. – Vilniaus miesto klinikinės ligoninės širdies chirurgijos, nuo 1984 m. – Respublikinės Vilniaus klinikinės ligoninės įgimtų širdies ydų chirurgijos skyriaus vedėjas, o nuo 1990 m. – Vilniaus universiteto širdies chirurgijos klinikos vadovas.
Gimė 1928 10 25 Davainiškio k., Kamajų sen., Rokiškio raj. 1935-1942 m. mokėsi Salų pradinėje ir vidurinėje mokyklose. 1942 – 1949 m. mokėsi Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. Buvo gabus matematikas. 1949 – 1950 m. studijavo Vilniaus universitete, 1950 – 1954 m. – Kauno Kunigų seminarijoje.
Gimė 1948 12 15 Skirų k., Panemunėlio sen., Rokiškio raj. 1955 m. pradėjo lankyti Kraštų pradinę, 1959 m. – Panemunėlio aštuonmetę, vėliau Panemunėlio vidurinę mokyklą, kurią baigė 1967 m.