Advento vainikų pynimas Kamajų bendruomenės namuose

Advento vainikas iš germaniškų kraštų pirmiausiai buvo paplitęs mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte. Lietuvininkų vainikai buvo mažiau puošnūs, nupinti iš karklo vytelių. Iš vytelių pagamintas ratas buvo apsukamas jaunomis eglišakėmis, pridedant rūtų šakelių, kankorėžių, samanų, džiovintų vaisių, viduje pastatant keturias žvakes. Klaipėdos krašto advento vainike žvakės nebuvo statomos visos kartu, bet kas sekmadienį įstatant ir uždegant po vieną žvakę. Kartu pasimelsdavo, giedojo Kalėdų giesmes. Vėlyvesne tradicija tapo ant laukujų durų užkabinti nedidelį vainiką iš pušies šakelių. Toks advento vainikėlis buvo puošiamas raudonu kaspinu ir varpeliu. Kūčių vakarą advento vainikus sudegindavo ir įžiebdavo žvakutes ant eglutės.

Šiais laikais pinti advento vainikus vis dar populiaru, išlikusi tradicija pinti iš natūralių, gamtoje randamų medžiagų.

Šiuo laikotarpiu  labai populiaru pinti advento vainikus bendruomenėse, bendraujant, dalijantis mintimis, priešventine rimtimi ir susikaupimu. Tad lapkričio 29 d. vaikai ir suaugusieji rinkosi į Kamajų bendruomenės namus. O čia atiduodami visą savo širdies ir rankų šilumą, dėdami šakelę prie šakelės visi drauge nusipynėme advento vainikus. Daugelis vainikus pasidės ant stalo ir degs sekmadieniais žvakutes, simbolizuojančias viltį, tikėjimą, džiaugsmą ir ramybę.

Kas kaip mokėjo, kaip kam atrodo gražiausia, tokį vainiką ir parsinešė į namus, kuris pripildys namus šviesos, ramybės, jaukumo ir šilumos, gražiausių metų švenčių laukime ir tikėjime...