Edukacinis užsiėmimas „Moliūgėlis“

Moliūgai yra viena iš Lietuvoje sparčiai populiarėjančių rudeninių daržovių, kuri tinkama vartoti nuo rudens iki pat pavasario. Moliūgai vartojami ne vien tik maistui,  iš jų galima pasigaminti puikių dekoracijų namų arba aplinkos papuošimui, norint gražiai sutikti tamsųjį metų laiką. Geltoni, oranžiniai – jie, tarsi saulytės, šviečia iš toli, o vakare džiugina šviečiančiomis liepsnelėmis.

Spalio 24 d. Skemų bibliotekoje vyko edukacinis užsiėmimas „Moliūgėlis“. Jo metu dalyviai puikiai praleido laiką. Labai susikaupę skaptavo moliūgus, susipažino su moliūgų auginimo istorija, jų vertingomis savybėmis.

Pjaustyto moliūgo legenda

Daržovių pjaustymo tradicijos Helovinui, manoma, prasidėjo jau septynioliktame amžiuje Airijoje. Ten populiaresnės už moliūgus buvo bulvės ir ropės. Kai airiai masiškai pradėjo emigruoti į Ameriką, perdavė ir savus papročius. Ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir Airijoje išskaptuotas moliūgas vadinamas „Džeko žibintu“ – palyginant jį su airių legendos „Šykštusis Džekas“ veikėju. Legenda pasakoja, kad Džekas apvogė kaimo gyventojus, slapstėsi nuo jų ir sutiko velnią. Šis tvirtino, kad Džekui atėjo metas mirti. Tačiau gudrusis Džekas apsimetė, kad tiek laiko bėgiojęs nuo kaimiečių siaubingai išalko ir paprašė velnio leisti jam suvalgyti bent obuolį prieš pat mirtį. Kol velnias lipo į medį nuskinti obuolio, Džekas ant medžio kamieno peiliu išraižė kryžių ir pabėgo tiek nuo velnio, tiek nuo mirties, tiek nuo kaimo gyventojų. Neilgai trukus Džekas vis tiek mirė. Dievas nepriėmė tokios baisiai nusidėjusios sielos į dangų, o velnias, vis dar įsižeidęs dėl praeito įvykio, neįsileido jo ir į pragarą. Tad Džekui, iš velnio gavusiam tik anglies gabalą, teko grįžti ir klaidžioti naktimis po žmonių pasaulį. O kadangi Džekas net ir po mirties buvo gudrus, įsidėjo tą anglį į išpjaustytą moliūgą ir nešiojosi kaip žibintą.

Taip darėme dekoracijas.

Pasirinkome tvirtus moliūgus ir dailiai nupjovėme  jų  viršų. Moliūgo minkštimą išskobėme šaukštu. Negalima išskobti per daug minkštimo, nes  moliūgas greitai subliūkš arba įskils. Keli dalyviai, pirmiausia ant moliūgo nusipiešėme ornamentus, kuriuos reikėjo  išpjauti, kiti pjaustė iš karto.  Skaptavimui turėjome įvairių įrankių. Kelių dydžių peilius: mažesnį – smulkesnėms detalėms ir didesnį – dailinimui, skobtuką rutuliukų išpjovimui, apvalų įrankį skylių išdūrimui ir kt. Kai išpjaustėme norimus ornamentus, į moliūgo vidų per skylę viršuje įdėjome po keletą  žvakių.

Faktai apie moliūgų vartojimą ir apie tai, kokią naudą ši daržovė turi mūsų organizmui bei kada ji buvo pradėta auginti Lietuvoje.

 Vienas seniausių kultūrinių augalų – moliūgas, yra kilęs iš Vidurio Amerikos, bet moliūgų pjaustymo tradicija prasidėjo Airijoje. Patobulinta Helovino moliūgų versija atsirado Amerikoje šiek tiek vėliau.

 Keltai, gyvenę Airijos, Škotijos, Velso ir Britanijos teritorijose, švęsdavo vasaros derliaus nuėmimo šventę. Jie tikėjo, kad blogosios dvasios slėpdavosi šešėliuose. Todėl šventės metu uždegdavo žvakes ir jas įstatydavo į išdrožinėtas daržoves. Dažniausiai tai būdavo ropės. Daržovės apsaugodavo žvakes nuo vėjo. Tokie „žibintai“ būdavo sustatomi pakelėse, kad nušviestų kelią gerosioms dvasioms į keltų namus. Daržovės būdavo išpjaustomos taip, kad primintų veidus. Tokiu būdu žvakių šviesa, sklindanti pro išpjaustytas daržoves, atrodydavo bauginančiai, gąsdindavo blogąsias dvasias. 

Amerikos indėnai iš džiovintos moliūgo žievės gamindavo kilimėlius, o sėklas naudodavo maistui bei gydymui.

Meksikoje moliūgai auginti ir naudoti maistui, puošmenoms ar indams gaminti jau daugiau kaip prieš septynis tūkstančius metų.

Moliūgus į Europą atvežė Kristupas Kolumbas ir ši daržovė greitai paplito šalyse, kuriose buvo palankios sąlygos jiems augti.

Šešioliktame amžiuje moliūgai pradėti auginti ir Lietuvoje.

Net 90 proc. moliūgo sudaro vanduo, o kalbant apie jų naudą mūsų organizmui - jie 100 proc. sveiki! Moliūguose itin mažai kalorijų, riebalų ir natrio, tačiau daug skaidulų.

2016 metais Gineso rekordų knygoje buvo užregistruotas didžiausias pasaulyje išaugintas moliūgas svėręs net 1,190.49 kg!

Dažniausiai moliūgo minkštimą su sėklomis išmetame. Pasirodo, jį, atskirtą nuo sėklų arba kartu su jomis, galima džiovinti. Išdžiūvusį minkštimą, atskirtą nuo sėklų, reikia sumalti. Šiais miltais skaninami blynai.

Moliūgas yra puikus vitaminų A ir B, geležies, proteino šaltinis.

Karotino kiekiu moliūgai net penkis kartus pranoksta morkas.

Moliūgų daugiau reikėtų valgyti, kai sutrinka regėjimas ir akys vargsta nuo intensyvaus darbo kompiuteriu. Dar sergant kai kuriomis odos ligomis ar gydant nudegimus.

Mokslininkai moliūgus laiko vaisiais, nes jie turi sėklų. Kulinarijoje moliūgai pripažinti kaip daržovės.

Dažniausiai vienas vidutinio dydžio moliūgas turi vieną stiklinę sėklų. Šias sėklas galima sūdyti, džiovinti ir jomis gardinti duoną ar valgyti kaip atskirą užkandį.