Dingusios merginos

Prieš dvidešimt metų Olivija Ruterford vežė savo drauges namo. Staiga, kelyje pasirodžius žmogui, ji pasuko automobilį ir vertėsi. Atgavusi sąmonę, Olivija suprato, kad trijų jos draugių – Selės, Keitės ir Tamzinos, nebėra. Jos mįslingai dingo.

– Tai bent naktelė! – palinkusi pirmyn ir įsikibusi į Olivijos sėdynės galvos atramą šūktelėjo Keitė. – Kaip pliaupia! Gal gali atsilošti? – neįprastai griežtai paliepė Olivija. Keitė buvo vyriausia iš jų, ketveriukės lyderė, ir tikrai nemėgo, kai kas aiškino, ką daryti. Nors veido Olivija nematė, puikiai įsivaizdavo, kaip Keitė, žiūrėdama į Tamziną, pavartė akis. Tačiau vis dėlto pakluso – girdėjosi, kaip bambtelėjo į užpakalinės sėdynės atlošą. Tik saugos diržų jos nesegėjo

ATSARGIAI! Vidury kelio kažkas stovėjo. Viskas įvyko labai greitai: Olivija spustelėjo stabdžius ir pasuko vairą. Automobilis slydo, apsisuko, dideliu greičiu užvažiavo ant kelkraščio ir vertėsi – stogui trinktelėjus į asfaltą pasigirdo metalo džeržgesys, galiausiai nučiuožęs sustojo griovyje. Olivija girdėjo draugių klyksmą, o tuomet kojas pervėrė skausmas. Ir ji neteko sąmonės. Kai atsipeikėjo, automobilis stovėjo tiesiai. Tamsoje švietė rusvai geltoni laikrodžio skaičiai – 01:10. Kiek laiko ji buvo be sąmonės? Spengė mirtina tyla. Draugių visai nesigirdėjo... Jos išėjo ieškoti pagalbos? Miško vidury?.

Iš skausmo ir baimės Olivija ėmė nevaldomai drebėti, o kai prisiminė, dėl ko įvyko avarija, net kraujas gyslose sustingo: ant kelio, kuris dabar buvo tuščias ir driekėsi į beribę tamsumą, tąkart stovėjo žmogus...