Protėvių šauksmas

Jam nebuvo sunku išmokti kovoti vilkiškai – greitai ir giliai kandant. Šitaip kovojo jo seniai pamiršti protėviai. Jie prižadino jame senąjį pasaulį, ir senosios gudrybės, įaugusios į jų rūšies genus, tapo jo gudrybėmis. Visa tai iškilo be jokių pastangų, neieškant ir neatrandant, atrodė, kad tai visados jame buvo. Ir kai ramiomis šaltomis naktimis Bakas pakeldavo nosį į žvaigždes ir pratisai vilkiškai užstaugdavo, tai darydavo ne tik jis, bet ir seniai mirę jo protėviai, daugybę amžių lygiai taip pat kėlę galvas ir staugę. Jo balse skambėdavo lygiai tos pačios gaidos – tai buvo sielvarto rauda, bylojanti tai, ką jiems reiškia ši tyluma, tamsa ir šaltis.

Bakas yra šaunus ir mylimas šuo – stiprus, darbštus, tvirto charakterio ir puikaus sudėjimo, tikras namų valdovas. Tačiau jam nelemta džiaugtis ramybe. Jis tampa kinkinių šunimi, privalančiu kasdien kovoti už savo vietą gaujoje. Bako laukia pilnas iššūkių, sunkumų ir netikėtų pergalių gyvenimas laukinėje gamtoje.

Tai įspūdingas pasakojimas apie atšiaurius Kanados ir Aliaskos sniegynus, tankius miškus, apledėjusius takus, negailestingą lazdos ir ilties įstatymą, laukinius instinktus, žūtbūtinę kovą dėl išlikimo, šuns ištikimybę, atsidavimą ir narsią, nepalaužiamą širdį.