Jono Kriauklio autorinė dainuojamosios poezijos popietė „Kūryba – gyvenimo būdas“

Atgal

Jono Kriauklio autorinė dainuojamosios poezijos popietė „Kūryba – gyvenimo būdas“

Obelių miesto biblioteka

Mūsų erdvė, bendruomenės namuose, tiesiog pražydo ir nušvito neįtikėtina spalvų gausa. Dėkojame visiems prisidėjusiems prie tradicinės obeliečių išaugintų jurginų parodos „Jurginų šnabždesiai“.

Susirinkusius į bardo Jono Kriauklio autorinės dainuojamosios poezijos popietę „Kūryba – gyvenimo būdas“, sveikinimo žodį tarė seniūnaitė Zita Skvarnavičienė  ir seimo narys Tadas Barauskas.   

Kiekvienas miestelis turi savo istoriją, tačiau tik nedaugelis turi žmogų, gebantį tą istoriją paversti skambančia siela.

Tradicinės „Obelinės“ metu, bibliotekos organizuojamuose susitikimuose su kraštiečiais, šiais metais svečiuose Jonas Kriauklys – Kovas: dainuojamosios poezijos kūrėjas, bardas, kompozitorius ir atlikėjas. Jo rankose atgyja ne tik melodijos, bet ir vietos poetų eilės.  Paimdamas kraštiečių parašytus žodžius jis suteikia jiems sparnus – paverčia juos dainomis, kurios skamba koncertų salėse, radijo eteryje ir klausytojų širdyse. Tai menininkas, kuris sujungia poeziją su muzika, o vietos talentų kūrybą iškelia į šviesą, nepamiršdamas ir kraštiečių poetų Gražinos Pitrėnienės, Danutės Mažeikienės, Audriaus Pauliuko ir kitų. Kūriniuose vyrauja meilės, gyvenimo džiaugsmo, laiko tėkmės, nostalgijos, ramybės temos. Jo muzika dažnai apibūdinama kaip gydanti nuo streso ir neigiamos nuotaikos. Atlikėjas aktyviai dalyvauja bendruomeniniuose renginiuose, koncertuoja senjorų klubuose. Jo kūryba skamba Ukrainos, Izraelio muzikinėse radijo laidose, taip pat Airijos lietuvių ir ukrainiečių organizuojamuose koncertuose.

Renginio metu Jonas žaismingai pasakojo apie save ir atsakinėjo į pateiktus klausimus.

Bardui talkino draugas gitaristas Vidmantas Verbickas.

Džiaugsmingais plojimais pilnutėlė salė išreiškė dėkingumą. Jono rankose netilpo gėlės.     

Tariame ačiū Jonai už Jūsų gerumą, už bičiulišką šilumą. Linkime, kad Jūsų gitara niekada nepajustų vienatvės, o rankos ir balsas kuo ilgiau džiugintų.

 

Bibliotekininkės Aurelija ir Gražina