Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai

Jūratė Mičiulienė

Leidykla: APOSTROFA, 2020 m.



Prieš kelerius metus sudeginau savuosius 2001-2015 metų dienoraščius. Tačiau (nebūčiau suvalkietis) kokį šimtą lapų išsiplėšiau ir pasilikau. Dabar, po tiek laiko skaitinėdamas tas išplėšąs, pagalvojau: o gal jos būtų kam nors įdomios? Prisiminiau, kaip kažkada savo bičiuliui Vytautui B., abejojančiam, ar verta rengti parodą Klaipėdoje, kalbėjau: „Būtinai surenk. Ką tu žinai, kas ją pamatys? Gal kuris nors tavo darbas kokį žmogų taip „užkabins“, kaip mudu kadaise yra „užkabinę“ mūsų „gyvenimo menininkų“ darbai.“ Na, į tokį poveikį mano išplėšos pretenduoti negali. Tačiau vis dėlto... O gal kokios jaunuolės ar jaunuolio (ypač jei žmogus linkęs į skaitymą bei rašymą) savastyje jos ir įbrėš kokį brūkšniuką? O gal nebūtinai jaunuolių? Tad: pasvarstęs nutariau šį tą iš šito išsigelbėjusio iš ugnies nasrų kontingento pasiūlyti „Šiaurės Atėnams“.
O tą dienoraštį tuos penkiolika metų rašydavau kasdien. Kokie buvo tikslai? Matyt, panašūs kaip ir kitų rašančiųjų: autodisciplina (kartu su savistaba); noras užfiksuoti kai kuriuos įvykius, įspūdžius, idėjas, kad nepasimirštų (o gal pravers ateityje?); kasdieninės pratybos (mano atveju tai - bene svarbiausia) reikšti žodžiu tai, ką pamatei, pajutai, išgyvenai, suvokei. Tiesą sakant, nieko ypatingo ten nėra: šiek tiek apie savijautą ir savivoką, šiek tiek apie skaitomus tekstus, viena kita „išvada“ apie pasaulį ir gyvenimą, vienas kitas bandymas žvilgtelėti į savo paties rašinius, kai kurie savotiškesni sapnai, koks nors gamtos vaizdelis... Kadangi įrašai trumpi, tai tiems, kas ryšis skaityti, teks, kaip kokiems balandžiams, lesioti tokius lyg ir trupinius. Bet tai ką dabar?