Popietė, skirta liaudies skulptoriui Lionginui Šepkai

Atgal

Popietė, skirta liaudies skulptoriui Lionginui Šepkai

Bajorų kaimo biblioteka


Spalio 29 d. Bajorų bibliotekoje ir kultūros namuose vyko popietė „Liaudies skulptorius Lionginas Šepka“, skirta L. Šepkos 35-osioms mirimo metinėms paminėti. Į popietę susirinko „Vidurdienio damų“ būrelis. Bajorų kultūros centro režisierė Nijolė Čirūnienė perskaitė L. Šepkos sukurtą dainelę apie jo nelengvą gyvenimą. Bibliotekininkė Virginija Krasauskienė supažindino su L. Šepkos gyvenimu, jo sukurtais darbais.  Bibliotekoje paruošta  paroda „Lionginas Šepka – nesuprastas genijus, pralenkęs laiką“. Renginio metu pristatyta paroda.
Lionginas Šepka buvo vienas įdomiausių lietuvių menininkų primityvistų ir vienas paskutinių Lietuvos dievdirbių. Jo nepranoksta net garsiausi dabarties drožėjai, kuriantys modernia technika. Talentas atsiskleidė skaudžiu gyvenimo momentu, apie 1950-uosius. Kurti pradėjo staiga, pagautas netikėto įkvėpimo, kurį patyrė išgyvenęs dvasinį sukrėtimą – mylimiausio brolio Petro mirtį. Kažin kaip ir ar būtų prabilęs talentas, jei brolienė nebūtų paprašiusi sunerti kryželį ant brolio kapo... tas išėjęs toks nevykęs, jog brolienė pasakiusi: nemoki, tai nedirbk. Tas atlaidus papeikimas, galbūt užgavęs ambicijas, pažadino ne tik talentą, bet, keistu būdu, ir drožybos meistriškumą.
Dešimtį metų Lionginas Šepka iš medžio kūrė broliui ir tėvams paminklus. Kūrė keistus, niekur nematytus statinius artimųjų atminimui. Garsiausiais medžio drožėjo šedevrais laikomi paminklai broliui Petrui ir tėvams. Labiausiai vertinamas L. Šepkos antrojo laikotarpio kūrinys „Paukščių balius“. Kitoks nei visi, L. Šepka traukdavo meno žmones, bohemą, kūrėjas buvo laisvės simbolis, nepriklausomas žmogus, nepaisęs to laikotarpio suvaržyto elgesio normų, nemokėjęs prisitaikyti, kūręs šventųjų skulptūras, kai kiti šito nedrįso. L. Šepkos kūrybą galėtume suskirstyti į du etapus. Pirmasis apima 1950-1960 m., galbūt buvo laimingiausias periodas Šepkos gyvenime, ką ir pats yra užfiksavęs eilėmis. Pirmąjį kūrinį iš medžio Lionginas skyrė broliui Petrui. Pats sudėtingiausias – didysis paminklas, pradėtas kurti 1955 m. Tai buvo neįprastas paminklas, susidedantis iš daugelio detalių. Menotyrininkė Zita Žemaitytė taip apibūdina šį jo kūrinį: „Tai stulbinantis savo sudėtinga struktūra, originaliomis plastinėmis formomis kūrinys. Centrinė ašis – kryžius, apipintas fantastiškų gėlių girliandomis, vainikais, spinduliais, nuogomis figūrėlėmis, jį supa stilizuotų žydinčių alyvų krūmai, eglės pritupdytos išraiškingų paukščių figūrėlių, įvairios formos grandinės kvadratinėse lentose įrėžti, ornamentais virstantys tekstai, karūnuotos širdys. Iškiliu ažūrinio paminklo paviršiumi plūstanti šviesa teikia medžio simfonijai paslaptino žavesio; viskas čia virpa, alsuoja gyvenimu“. Sukūręs šį paminklą, L. Šepka jau nepaleido iš rankų kaltelio ir medžio. Menininkas nedarė brėžinių, eskizų. Pasakojo, kad prieš savo akis matydavo, ką turi drožti. Pagrindinis drožėjo darbo įrankis buvo aštrus peiliukas, tik didesniems darbams panaudodavo staliaus kaltus. Dažnai naudojo savadarbius instrumentus – suplotą vinį, stiklo šukę.
Antrasis kūrybos laikotarpis, davė brandžių kūrinių – skulptūrų, bareljefų, horeljefų ir kompoziciją „Paukščių balius“ (1970-1972). Šiame kūrybos etape prasiplėtė ir tematika: atsirado darbų pasaulietiniais siužetais.
Lionginas Šepka sukūrė apie pusantro tūkstančio darbų – vieni jų telpa delne, kiti užima kelių metrų aukščio erdves.
1971 m. Rokiškio krašto muziejuje atidaryta L.Šepkos drožinių ekspozicija, išplėsta ir atnaujinta 1992 m. Rokiškio  krašto muziejaus lankytojai turi galimybę susipažinti savita L. Šepkos kūryba, pradedant nuo pirmojo jo darbo ir baigiant paskutiniuoju neužbaigtu jo drožiniu.
Jo atminimas Rokiškyje gyvas – nuo 1994 m. čia vyksta medžio drožėjų darbų parodos-konkursai, o  L. Šepkos skulptūrų parko takais kasdien vaikšto ar po plačialapių liepų šakomis pailsėti prisėda rokiškėnai ar miesto svečiai.
Garsiausio lietuvių dievdirbio Liongino Šepkos darbai ir asmenybė – lyg šulinys, iš kurio semi semi, o vandens vis daugėja.
Kita popietės dalis vyko Bajorų kultūros centro salėje. Ruduo, moliūgų metas. Kultūros centro darbuotojų: Nijolės Čirūnienės idėja, Dalios Ziemelienės iniciatyva popietę pratęsėme šepkiškai skaptuodamos, dažydamos moliūgus. Smagu buvo stebėti, kaip meistriškai moterys pjausto, dažo moliūgus (nors ir „pasidabinę“ kaukėmis). Kultūros centro salė pasipuošė įvairiausiais išskaptuotais moliūgais: žibintais, linksmais ir rimtais žmogeliukais, čipolinais. Ant stalo puikavosi ir simpatiškoji katė. Vėliau moliūgai iškeliavo į bibliotekos, kultūros centro kiemą džiuginti lankytojų.
Ruošiant parodą, popietę pasinaudota Rokiškio J. Keliuočio VB Informacijos ir kraštotyros skyriaus sukaupta kraštotyrine medžiaga, nuotraukomis, Rokiškio krašto kultūros žurnalais „Prie Nemunėlio“, knygomis, informacija internete. Daug medžiagos panaudota iš VB Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyr. bibliografės kraštotyrai Audronės Tupalskienės paruošto kraštotyrinio darbo „Medžio drožėjas Lionginas Šepka“.
Bajorų filialo vyresn. bibliotekininkė Virginija Krasauskienė