Popietė, skirta E. Šimkūnaitės 100-osioms gimimo metinėms

Atgal

Popietė, skirta E. Šimkūnaitės 100-osioms gimimo metinėms

Bajorų kaimo biblioteka


Rugsėjo 29 d. Bajorų bibliotekoje, kultūros centre vyko popietė, skirta E. Šimkūnaitės 100-osioms gimimo metinėms paminėti.
Vasarą rinkome įvairias vaistažoles, džiovinome (Nijolės Čirūnienės idėja). Bibliotekos bičiulė, pagalbininkė Audronė Davidonienė surinko virš 40 pavadinimų vaistažolių. Vaistažolių kraitę papildė: Nijolė Juozapavičienė, Nijolė Čirūnienė, Dalia Ziemelienė, Stefanija Čypienė, bibliotekininkė Virginija. Viso surinkta 65 pavadinimų.  Prieš popietę vaistažolės išdėliotos, sunumeruotos. Buvo ir pagal E. Šimkūnaitės receptą kurta arbata. Vyko viktorina: „Spėk, kokia vaistažolė?“. Kiekviena dalyvė ant lapo surašė žinomas vaistažoles, o ko nežinojo-sužinojo popietės metu. Po viktorinos susipažinta su vaistažolėmis, kalbėta apie jų naudojimą. Bibliotekininkė perskaitė spalvingą E. Šimkūnaitės biografą.
Eugenija Šimkūnaitė, habilituota biologijos mokslų daktarė, farmacininkė, žolininkė, dažnai buvo vadinama Lietuvos Žiniuone, Žolių karaliene, artimiausių draugų – Lietuvos Ragana.  Net ekslibrisą turėjo – paparčių ir skruzdėlės fone ant šluotos jojanti ragana, pakilusi taip aukštai, kad net mėnulį dengė. Sukaupusi didžiulį žinių lobyną, žymioji žolininkė savitai ir subtiliai tomis žiniomis dalindavosi su žmonėmis. Jos paskaitų pasiklausyti ateidavo šimtai. Ne mažesnė auditorija - patarimų laukdavo per radiją. Šimtus straipsnių apie vaistažoles, apie liaudies mediciną ji paskelbė Lietuvos spaudoje.
Nors E. Šimkūnaitė mėgdavo iš savęs pasijuokti pasivadindama ragana, kartais paburdavo iš augalų ar delno, tačiau iš tiesų ji buvo visiškai atsidavusi mokslui ir į vaistines augalų savybes žiūrėjo labai atsakingai. Ji pykdavo, kai kas nors su augalais elgdavosi nemokšiškai, užsiimdavo savigyda ir visuomet sakydavo, kad „nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“.
Keliaudama po Lietuvą E. Šimkūnaitė ne tik ieškojo vaistinių augalų radimviečių, bet taip pat rinko tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Nepaprastai turtingas buvo ir pačios mokslininkės žodynas. Kai kurie jos į pasaulį paleisti posakiai iki šiol sklando ir prisimenami su šypsena. „Nu, varlos…“, – į jos paskaitas atėjusius studentus pasveikindavo mokslininkė.
E. Šimkūnaitė tvirtai laikėsi principo, kad negalima imti pinigų už ligonių gydymą žolelėmis, sveikatingumo patarimus, nes tai yra Dievo dovana ir kartu didžiulis įsipareigojimas. Pati Eugenija kartodavo, kad yra labai turtinga, nes jaučia didžiulę žmonių meilę ir dėkingumą, o tai esą kur kas svarbiau nei pinigai...
Antra popietė dalis vyko kultūros namuose. Kūrėme  herbariumus. Prisiminėme mokyklos laikus, kaip džiovindavome žolytes tarp knygų puslapių. Iš anksto moterys turėjo užduotį, prisidžiovinti augalų ir atsinešti į popietę.  Prisinešė moterys įvairiausių žolelių. Nijolės Čirūnienės ir Dalios Ziemelienės iniciatyva buvo sukurti keturi paveikslai, keturi metų laikai. Paveikslai gavosi spalvini, žaismingi, nenuspėjami. Sukūrus paveikslus ėjome ragauti arbatos. Spėjome kokių žolių geriame arbatą. O jų buvo nemažai. Arbatą iš ajero šaknų pristatė Vilūnė Arunienė. Vingiorykštės arbatą siūlė bibliotekininkė Virginija, Ugniažolės – Zita Gilienė, Rozmarino – Alytė Kazlauskienė, Šeivamedžio – Nijolė Juozapavičienė. Net septynias vaistažoles (mėtą, dilgėlę, gervuogę, avietę, rugiagėlę, braškę, pankolį) į arbatą sudėjo Ingrida Čereškienė.
Bajorų filialo vyresn. bibliotekininkė Virginija Krasauskienė