„Jai kalbėjo žolynai ir miškas...“, skirta dr. E. Šimkūnaitės 100- osioms gimimo metinėms.

Atgal

„Jai kalbėjo žolynai ir miškas...“, skirta dr. E. Šimkūnaitės 100- osioms gimimo metinėms.

Suvainiškio kaimo biblioteka


Birželio mėnesį vyko du edukaciniai užsiėmimai skirti dr. E. Šimkūnaitės 100-sioms metinėms paminėti. Primas užsiėmimas vyko per Sekminių šventę „Palaiminti berželių“. Pristatyta paroda. Susipažinta kas ta E. Šinkūnaitė. Atsakyta į viktorinos klausymus. Pasivaišinta liepžiedžių ir gauromedžio arbata. Antrasis užsiėmimas vyko per Joninių šventę vainikų pynimas ,,Eina saulelė aplink dangų“. Plačiau susipažinom su gamtoje augančiais augalais, jų savybėmis. Vaišinomės čiobrelių ir mėtų arbatomis. Taip su kiekvienu prisiminimu buvo galimybė iš naujo atrasti, suprasti ir pajusti, kas iš tiesų buvo Eugenija. Ne veltui sakoma, kad žmogaus- dienoraštis. Ji buvo mylinti gamtą, originali, stipri asmenybė, ištikima sau, neieškojusi garbės ir naudos – bet daugelio mylima ir sava.
E. Šimkūnaitė, habil. biologijos m. dr., farmacininkė, žolininkė, dažnai buvo vadinama Lietuvos Žiniuone, Žolių karaliene, artimiausių draugų – Lietuvos Ragana. Jai pačiai labiausiai prie širdies buvo Raganos vardas. Apie dr. E. Šimkūnaitės gyvenimą sklando daug pasakojimų. Ji atkreipdavo dėmesį jau vien abejingumu savo išvaizdai: apkūni moteris vyriškais batais lygiu padu, pilku švarku ir tokios pat spalvos ar juodu sijonu arba kelnėmis, plačia vyriška berete. E. Šimkūnaitė atsiminimuose rašė, kad tėvai ją mylėjo, bet nelepino, nuo mažens pratino prie darbo. Dar mažutė ji turėjo karpyti etiketes, klijuoti maišelius, plauti buteliukus, nuo šešerių pradėjo rinkti vaistažoles. Vaistažolėms perrinkti, rūšiuoti samdydavo moterų, su jomis kartu dirbdavo ir Eugenija, vis sava akis. Moterys daug kalbėdavosi apie įvairių augalų gydomąjį poveikį, kaip paruošti vaistus, atpažinti ligą – taip būsimoji farmacininkė susipažino su augalais ir liaudies medicina, daug ką įsidėmėjo. Ji buvo žingeidi, mėgo klausytis pasakojimų apie senovę, papročius.
Sukaupusi didžiulį žinių lobyną, žymioji žolininkė savitai ir subtiliai tomis žiniomis dalindavosi su žmonėmis. Kad tokių bėdų išvengtume, svarbu vaistažoles vartoti atsakingai, tas pačias – tik labai trumpą laiką. Pasak dr. E. Šimkūnaitės, skausmas – viena didžiausių gamtos­ dovanų mums, tai signalas, kad reikia tvarkytis, gydytis, būtina ieškoti skausmo priežasties. Išvaikščio­jo Lietuvą, surinko tūkstančius žodžių lietuvių kalbos žodynui, rinko pasakas, padavimus, dainas ir sutartines. Jos paskaitų pasiklausyti ateidavo šimtai. O dešimčių  ir šimtų auditorijos jos patarimų laukdavo per radiją. Paskutinius du gyvenimo dešimtmečius dr. E. Šimkūnaitė daug rašė – periodinėje spaudoje paliko daugiau kaip 800 straipsnių, ne tik apie liaudies mediciną ir įvairius vaistinius augalus, vaistinės žaliavos ruošimą ir auginimo galimybes, bet ir spektaklius, gamtosaugą.
Dr. E. Šimkūnaitės knyga ir vadinosi „Ką žino tik ragana, arba gyvenimas be tablečių“ (1994). Kitos: „Vaistažolės“ (su J. Urbiene, 1971), „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“ (1991), „Gyvačių karalystė“ (1992), „Pipirų žemė“ (1993). Po moks­lininkės mirties iš­leistos dar 7 iš jos rankraščių archyvo, išlikusių receptų ir patarimų, beletristikos žurnaluose ir laikraščiuose sudarytos knygos bei atsiminimų apie ją knyga „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia“ (2006).
Suvainiškio vyresn. bibliotekininkė Regina Šimėnienė