Veltinių darbų paroda „Nuo pomėgio iki gyvenimo būdo“

Veltinių darbų paroda „Nuo pomėgio iki gyvenimo būdo“

  2020-08-03

Tautodailė turi didžiulę reikšmę mūsų valstybei: tautodailininkų raiška sklinda per nacionalines šventes, parodas, kūrybines stovyklas, plenerus, seminarus, galerijas. Tai ypač svarbi Lietuvos etnografinių regionų kultūriniam gyvenimui sritis, ji padeda plėtoti kultūrinį turizmą ir išsaugoti regioninį savitumą. Todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2020 metus paskelbė Tautodailės metais.
Galima drąsiai pasidžiaugti lietuvių gabumu bei išradingumu. Seniausias neaustinės tekstilės amatas - vilnos vėlimas - prisikėlė naujam gyvenimui ir rankdarbininkų gretose užima gan svarbią vietą. Vilnos vėlimo amato ištakos ir tradicijos Lietuvoje turėjo atsirasti kartu su avių auginimo pradžia. Lietuvoje, vėlyvojo neolito laikotarpio archeologiniuose paminkluose aptinkama avių arba ožkų kaulų, leidžia manyti, kad avių kailis – vilnos pluoštas jau galėjo būti atitinkamai panaudotas. Tačiau, dėl prasto išlikimo žemėje, ankstyviausi iš vilnos pagaminti dirbiniai Lietuvos teritorijoje nėra žinomi. Kadangi vilna yra organinė medžiaga, ji sunkiai išlieka žemėje - tiesiog suyra, tad paties ankstyviausio velto dirbinio kaip ir negalima išskirti, nors vilnonių audinio fragmentų randama pirmaisiais mūsų eros amžiais datuojamuose archeologiniuose paminkluose. Vieninteliai išlikę velti daiktai Lietuvos teritorijoje datuojami XVI-XVII a. Šio amato tąsa – išlieka, o be laiko transformacijos neapsieina nei vienas reiškinys.
Skaidrė Grincevičienė nuo vaikystės mėgo įvairius rankdarbius: siuvinėjimas kryželiu, siuvimas, margučių marginimas ir kiti. Ko tik neišbandžiusi ši darbšti ir kūrybinga moteris. Su vyru pradėjusi auginti avis, ieškojo būdų, kur realizuoti vilną. Taip atrado naują pomėgį – vilnos vėlimą. Skaidrei vilnos vėlimas tapo ne tik laisvalaikio pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu. Jos darbai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.