Paroda „Liaudies medicinos gydomoji galia“-Obelių miesto bibliotekoje

Paroda „Liaudies medicinos gydomoji galia“-Obelių miesto bibliotekoje

  2020-08-01

Liaudies medicina yra liaudies kultūros dalis. Daug lietuvių liaudies medicinos žinių atsispindi papročiuose, patarlėse, priežodžiuose, sakmėse, pasakose. Žinių apie lietuvių liaudies mediciną randama nuo 17 a. – istorikų, rašytojų, etnografų, farmacininkų, gydytojų, mokslininkų darbuose. Apie liaudies mediciną rašė T. Narbutas, S. Daukantas, L. A. Jucevičius, L. Ivinskis, ir kiti. Lietuvių liaudies medicinos raida ir bruožai panašūs į kitų tautų liaudies medicinos, bet lietuvių archajiškesnė, palyginti geriau išlikusi ir daug gausesnė negu kitų Europos tautų. Gydymui naudota daugiau kaip 200 mineralinių, 500 gyvūninių, 150 žemesniųjų ir 2000 aukštesniųjų augalinių žaliavų, todėl naudotų priemonių gausumu ją galima lyginti su senąja indų, kinų, Tibeto, arabų liaudies medicina. Higienos žinios, kaip ir kitų tautų liaudies medicinos sistemose, buvo žinomos daugeliui, o ligų pažinimo, gydymo būdus žinojo tik tam tikri žmonės – žyniai, vėliau – žadėtojai, žolininkės, vadinamos bobutės. Šios žinios būdavo perduodamos iš kartos į kartą žodiniu būdu doriems, geros sveikatos ir atminties, per ilgą laiką atrinktiems ir apmokytiems asmenims. Dauguma žinių apie ligų pažinimą ir gydymą, vaistažoles, gimdymo pagalbą buvo perduodamos moterims, vyrai daugiausia stabdydavo kraujavimą, gydydavo kaulų lūžius ir žaizdas. Neretai šios žinios būdavo užšifruotos kitais pavadinimais, kad būtų paslėptos nuo priešų ir panaudojimo piktam. Yra žinių apie liaudies gydytojo ir ligonio santykius, ligonio paslapties išlaikymą, atlyginimą už gydymą.
Lietuvių liaudies medicina į šakas neskirstoma – tai visuotinė tam tikrų žinių ir praktinių priemonių visuma. Šiuolaikinės medicinos požiūriu, joje galima rasti žinių iš daugelio medicinos sričių, botanikos, zoologijos, mineralogijos, farmakologijos, meteorologijos, astronomijos ir kitų mokslų pradmenų. Didelę lietuvių liaudies medicinos dalį sudaro higienos žinios: apie metų laikų ir klimato įtaką žmogaus sveikatai ir ligų atsiradimui, asmens, mitybos, darbo higieną, įvairias buities normas. Yra žinių apie žmogaus anatomiją ir tam tikrų organų fiziologiją. Ligos priežasčių aiškinimų būta labai įvairių - gamtos veiksnių įtaka, išgąstis, nužiūrėjimas ir kita, buvo žinomos užkrečiamosios, paveldimosios ligos. Tiriant ligonį ir nustatant ligą greta ligonio būklės nusakymų, apuostymų, spėjimų buvo naudojami ir šiuolaikinėje medicinoje populiarūs būdai: ligonio apklausa, apžiūra, apčiuopa. Didžiausią lietuvių liaudies medicinos dalį sudaro gydymo priemonės, būdai ir patarimai, kuriais remiantis gydytos visų žmogaus organizmo sistemų ligos: vidaus ligos - drugys, dusulys, kosulys, plaučių, inkstų uždegimai, vėžys, chirurginės - votis, išvarža, kaulų lūžis, išnirimas, infekcinės - gelta, viduriavimas, psichinės -epilepsija, isterija, vaikų- kirmėlinės ligos, tymai, skarlatina, akių, ausų, odontologinės ir kitos ligos. Ypač daug žinių yra iš motinos ir vaiko higienos, akušerijos, ginekologijos. Labai rūpintasi būsimųjų kartų sveikata – ypač jaunuolių prieš vestuves, vengta riboti gimstamumą. Buvo daugybė draudimų nėščiosioms. Naujagimių priežiūra, vaiko auginimas ir auklėjimas – tai ištisa racionali sistema. Ligoms ir negalavimams gydyti liaudies gydytojai naudodavo vaistinguosius augalus: aviečių šakeles, liepų žiedus, ramunėlius, krapus, kmynus, aguonų pieną, beržų lapus, eglių sakus, džiovintas mėlynes, žemuoges ir kitus; žinota, kada rinkti vaistažoles ir kaip jas paruošti. Buvo naudojamas medus ir bičių produktai, gyvuliniai riebalai, skruzdėlės, gyvatės, rupūžės ir kiti gyvūnai, be to, gydydavo dieta, fizinėmis priemonėmis - šalčiu, šiluma, garinimu, šutinimu, mankšta, masažu; tai dažnai darydavo pirtyse. Taikytos chirurginės priemonės - lūžių, išnirimų gydymas, pūlinių prapjovimas. Savita priemonių grupė buvo gydymas įtaiga - burtais, užkalbėjimu, muzika, dainavimu. Dažniausiai būdavo naudojama ne viena šių priemonių, bet keletas jų. 20 a. pradžioje liaudies mediciną tyrinėjo Lietuvių mokslo draugija, vėliau – liaudies medicinos žinias kaupė šios draugijos Tautosakos archyvas. Duomenų apie lietuvių liaudies mediciną 20 a. 1 pusėje paskelbė J. Basanavičius, V. Krėvė, G. Petkevičaitė-Bitė, 20 a. 2 pusėje – J. Balys, M. Čilvinaitė, P. Dundulienė, B. Siaurusaitis, E. Šimkūnaitė, J. Šurkus, A. Vileišis. Lietuvoje liaudies medicina išnyko 19 a. įsigalėjus oficialiajai mokslinei medicinai. 20 a. pradžioje kaimuose buvo nedaug liaudies medicinos žinovų, bet daugelį jos metodų, ypač gydymą vaistažolėmis, perėmė oficialioji medicina, jomis gydo gydytojai J. Ruolia, farmacininkai Balvočiūtė, J. Vasiliauskas ir kiti. Daug lietuvių liaudies medicinos žinių surinkta ir saugoma tautosakos archyvuose ir kraštotyros muziejuose.
Kiekvienas medis, kaip ir žmogus, turi savo energiją, kuri veikia ne tik jį patį, bet ir greta esančiuosius. Prie jų dažnai net norisi prisiglausti kaip prie giminingos sielos ar artimų, mylimų žmonių ir pasisemti tvirtumo, kantrybės, pastovumo, kitų trūkstamų savybių. Domėjimasis šiais galingais mūsų žaliaisiais draugais, jų gydomosiomis galiomis ir harmonijos su visa gamta paieškos – labai svarbi tradicinės lietuvių pasaulėjautos ir liaudies medicinos dalis. Po kokiu medžiu pasitiesite kilimėlį ant pievelės ir pagulėkite, ar medžio šakelę parsinešite namo ir pasimerksite, o gal apkabinkite ir pastovėkite. Rinkitės pagal poreikius. Ąžuolas – tvirtumo ir galios simbolis, vienas patikimiausių gyvybinės jėgos ir energijos šaltinių. Beržo dirbiniai ypač tinka namams: pritraukia gerą energiją, ramina, suteikia jaukumo, saugo vaikus nuo blogos įtakos. Eglė saugo nuo blogos energijos, jos aromatas teigiamai veikia susirgus kvėpavimo takų ligomis. Guoba padeda atsikratyti susikaupusios neigiamos energijos, agresijos, išsivaduoti nuo staiga užpuolusių nesėkmių. Ievažadina kūrybinį potencialą, padeda ieškantiems romantikos, šviesių svajonių. Jazminas padeda nugludinti aštrius charakterio kampus, prisitaikyti prie pakitusios situacijos. Aromaterapijoje jazmino žiedų kvapas nuo seno naudojamas kaip efektyvus afrodiziakas, jis pakelia nuotaiką, nuteikia optimistiškai. Kaštonas teikia vidinių jėgų ir stiprybės, skatina priimti teisingiausią sprendimą, atsigauti po sunkių gyvenimo etapų ir ligų. Kedras saugo nuo blogio jėgų, harmonizuoja vidinį pasaulį, suteikia psichologinę ramybę, išvaduoja iš nerimo, naktinių košmarų. Kiparisas saugo nuo neigiamos energijos poveikio jei jo šakelę padėsi namų prieangyje ar koridoriuje. Klevasšalina nervinę įtampą ir agresiją, skatina vidinę harmoniją, saugo nuo pykčio proveržių, ypač teigiamai veikia vaikus. Lazdynas išjudina vidinę žmogaus išmintį, pažinimą ir įžvalgumą. Liepa skatina aktyvumą, kūrybiškumą. Obelis, ypač žydinti, – tai moteriškas medis, tad būtent moterims rekomenduojama semtis iš jo energijos, grožio ir sveikatos. Tam tereikia kartkartėmis pastovėti 10-15 min. po obelimi giliai kvėpuojant, sugeriant į save jos aromatą ir energiją. Pušis padeda siekiant savo tikslo ir trokštant nugalėti, saugo nuo kvėpavimo takų ligų bei depresijos. Pasivaikščiojimas po pušyną, kvėpavimas pušyno oru bei procedūros su pušų eteriniu aliejumi nuo seno laikomas puikia profilaktine priemone nuo įvairiausių ligų. Riešutmedis leidžia pasisemti jėgų prieš kelionę ar kelionės metu. Šermukšnis padeda apsisaugoti nuo išdavystės, suteikia budrumo ir atsargumo. Topolis saugo nuo įvairių ligų, gydo susirgus, padeda atsigauti sveikstant. Uosis šalina nerimą, abejones, palengvina kelią link vidinės pusiausvyrą, žadina intuiciją.
Parengta paroda skirta E. Šimkūnaitės metams paminėti. Ačiū Daivai V. už galimybę parodyti Jums E. Šimkūnaitės knygą su autografu.