Paroda „Mano šalies tautiniai drabužiai“

Paroda „Mano šalies tautiniai drabužiai“

  2020-08-01

Lietuvių valstiečių tradiciniai šventadieniniai drabužiai formavosi šimtmečius iki XIX a. vidurio, veikiami istorinių, ekonominių sąlygų, tradicijų ir papročių. Lietuvoje išskiriami penki etnografiniai regionai, tai – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Juose moters aprangą sudarė tos pačios dalys: marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, juosta, galvos apdangalas, apavas, šilti drabužiai. Moterų ir merginų drabužiai tapatūs, šeimyninę padėtį atspindėjo tik galvos apdangalas – moterys dėvėjo įvairias kepurėles, ryšėjo nuometus, merginos puošėsi gėlių vainikais, galionais, karūnėlėmis. Ir vienos, ir kitos ryšėjo skareles. Įvairiuose etnografiniuose regionuose, taip pat ir mažesniuose teritoriniuose dariniuose, kaip antai parapijose, skyrėsi drabužių sukirpimas, papuošimas, audinių raštai, spalvų deriniai. Moterys drabužiais siekė atskleisti savo individualumą, sugebėjimus, grožio ir spalvų darnos pajautimą.
Drabužiai buvo siuvami iš namie austų audinių. XVIII a. pab.–XIX a. fabrikinių audinių kaime naudota palyginti nedaug – pirko šilkines, vilnones skareles ir skaras, šilkinius ir brokatinius kaspinus, karolius, audinius liemenėms – brokatą, aksomą, damastą, kašmyrą ir kt.