Paroda „Pasaulio tautų kultūra“

Paroda „Pasaulio tautų kultūra“

  2020-08-02

Pasaulio kultūros istorija, kultūros paveldo samprata klostėsi šimtmečius. Kultūra laikoma dvasinių ir materialinių vertybių visuma, kuri apima visus žmonių veiklos aspektus – mąstyseną, tikėjimą, kūrybą, pažinimą, jausmus, socialinį paveldą ir tradicijas, kurie susiformavo per ilgą laiką ir buvo perduodami iš kartos į kartą. Svarbiausios kultūros sferos: religija, tautiškumas, kalba, papročiai ir tradicijos, pasaulėžiūra, menas. Kultūra nuolat kinta, tai lemia ryšiai su kitomis kultūromis, tačiau kiekvienos tautos kultūra turi savų vertybių ir normų sistemą. Ji priklauso nuo daugelio susiklosčiusių aplinkybių: tautų gyvenimo būdo, vyraujančios religijos, ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio ir kt. Yra dalykų, kurie bendri visų kultūrų žmonėms. Tokie kultūriniai bendrumai vadinami kultūros universalijomis.
Šios per kelias kartas perimtos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu svarbios kultūros vertybės sudaro materialųjį ir nematerialųjį paveldą. Materialusis kultūros paveldas pagal UNESCO Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją yra: paminklai (architektūros paveldas, dailės paveldas , archeologinis paveldas), ansambliai (izoliuotos arba susietos statinių grupės, kurių architektūra yra susijusi su kraštovaizdžiu), įžymios vietovės (žmonių ir gamtos kūriniai). Nematerialusis kultūros paveldas pagal UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, raiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūrinės erdvės, tam tikrų bendruomenių pripažintos kaip kultūros paveldo dalis. Jis svarbus bendruomenės ar grupės tapatybės ir tęstinumo požiūriu, rodo kultūrų įvairovę. Nematerialusis kultūros paveldas daugiausia reiškiasi per žodinės kūrybos tradicijas ir raiškos formas (kalba, scenos menas, papročiai, apeigos ir šventiniai renginiai), taip pat per su gamta ir visata susijusias mokslo sritis bei tradicinius amatus. 1972 m. UNESCO priimtoje Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijoje skelbiama, kad kiekvienos tautos paveldas yra visų tautų paveldas, kurį būtina pažinti ir saugoti. UNESCO unikali organizacija, veikianti globalioje dabarties erdvėje švietimo, mokslo, kultūros, informacijos ir komunikacijos baruose, vienijanti pasaulio valstybes į forumą bei skatinanti įvairių tautų ir bendruomenių bendradarbiavimą taikaus, darnaus, išmintingo sugyvenimo link. UNESCO buvo įkurta  1945 m. lapkričio 16 dieną. 1991 m. spalio 7 d. Lietuvos Respublika tapo Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos nare.
Tautos etninės kultūros gyvoji tradicija yra tai, kas remiasi kultūros paveldu, drauge jį nuolat papildant naujais tautos socialinio, ekonominio, visuomeninio gyvenimo sąlygas atitinkančiais elementais. Tai yra kalbos papildymas naujais žodžiais ir terminais, choreografijos - naujais žaidimais, šokiais, dainomis, tautosakos - dabarties realijas nusakančiomis patarlėmis, priežodžiais, mįslėmis, tautodailės - naujais siužetais, išraiškos būdais ir pan., žmonių elgsenos būdo kai kuriais naujais bruožais ir sąlyginai pakitusiu turiniu.
Išskirtinis tautos kultūros požymis - kalba. Kiekviena tauta šneka jai būdinga kalba. Kiekviena šalis turi vieną arba kelias oficialias valstybines kalbas. Daugiatautėse valstybėse neretai būna kelios valstybinės kalbos arba toks statusas suteikiamas vienai labiausiai paplitusiai kalbai. Kai kuriose pasaulio valstybėse nacionalinės kalbos statusą turi tarptautinės kalbos. Labai plačiai išplitusios buvusių metropolijų kalbos (anglų, prancūzų, ispanų). 
Nors nėra vieningos klasifikacijos, kuria remiantis būtų galima klasifikuoti pasaulio tautų virtuves, tai galima daryti remiantis skirtingomis kulinarinėmis tradicijomis bei istorinėmis įtakomis, kurios išplisdavo po didelius regionus, dažnai buvo lemiamos religijos bei panašių gamtinių sąlygų.
Kiekviena šalis turi savo unikalumą ir kiekvienas iš jų savo nacionalinius kostiumus. Tautinis kostiumas yra išbaigtas aprangos ir papuošalų ansamblis, atskleidžiantis tautų savitumus ir laikotarpio mados tendencijas. Tai šventinė apranga, įgijusi tautinės savimonės raiškos prasmę. Juo vilkima norint pabrėžti tautiškumą, perteikti savo protėvių išsiugdytą aprangos grožio sampratą, išreikšti pagarbą kultūriniam jų palikimui. Įvairių tautų tautinių drabužių formas lėmė klimato sąlygos, tradicijos, ūkininkavimo papročiai.
Neatsiejama kultūros dalis, daranti didžiulę įtaką žmonių kasdieniniam gyvenimui, moralei, menui – religija. Ji apibūdinama kaip savita pasaulėžiūra, grindžiama tikėjimu aukštosiomis antgamtinėmis būtybėmis – dievais, kuriuos garbina tikintieji. Paprastai kiekvienai tautai būdinga tam tikra vyraujanti religija, kuri ne tik papildo, bet ir formuoja tautos kultūrą. Šiuo metu pasaulyje skaičiuojama dešimtys religijų ir šimtai jų atmainų. Labiausiai paplitusios religijos yra krikščionybė, islamas ir budizmas, kurios vadinamos pasaulinėmis. Svarbiausios tautinės yra induizmas, judaizmas, šintoizmas. Religija ir tikinčiųjų pamaldumas tiesiogiai veikia įvairias kasdienio žmonių gyvenimo sritis. Maldininkai renkasi maldos namuose, kurie skiriasi ne tik pavadinimais, bet ir architektūra, puošnumu, funkcinėmis dalimis. Maldos namuose galima pastebėti ir religijos įtaką menui.
Nors pasaulyje gyvena keli tūkstančiai tautų, dalis jų turi kultūrinių panašumų. Panašios kultūros tautos dažniausiai gyvena greta, suformuodamos teritorijas, kuriose yra panašios gamtinės sąlygos, verčiamasi panašia ūkine veikla, išpažįstama ta pati religija, žmonėms būdingas panašus gyvenimo būdas, tradicijos ir papročiai. Remiantis tokiais kriterijais, pasaulyje išskiriamos 9 kultūros sritys: Šiaurės Amerikos, Lotynų Amerikos, Europos, Islamo, Juodosios Afrikos, Rytų Azijos, Indijos ,Pietryčių Azijos, Australijos ir Ramiojo vandenyno. Jos apima didelius plotus – regionus, žemynus, o kartais ir dar didesnes teritorijas. Sričių ribos dažniausiai eina valstybių sienomis, tačiau ribos yra dinamiškos ir gali keistis. Tam įtaką turi plintanti religija, žmonių migracija, politinės situacijos pasikeitimai. Pasaulyje nėra vienos nuomonės išskiriant kultūrų paplitimo sritis. Jas išskiriant vertinama ne tik religijų įtaka, istorinė praeitis ar gamtinės aplinkos ypatumai, bet ir geopolitinė padėtis, ekonominiai aspektai, civilizaciniai regionai. Ir nors nėra vienos koncepcijos apie kultūrų sričių išskyrimą, atskiriems pasaulio kultūros regionams yra būdingos panašios susiformavimo priežastys: istorinė praeitis, mokslo ir technikos raida, panašios gamtinės sąlygos, ta pati religija. Kultūrų sričių istorinė praeitis siekia senąsias civilizacijas. Civilizacija yra žmonijos laimėjimų visuma – visa tai, kas nėra tiesiogiai duota gamtos. Vystantis civilizacijai susikuria organizuota visuomenė, atsiranda miestai, plečiasi prekyba, išrandamas raštas. Izoliuotos senosios civilizacijos buvo pagrindas atskirų kultūrų sričių formavimuisi. Kai kurių civilizacijų išradimai ir laimėjimai buvo atspirtis viso regiono vystymuisi (Senovės Graikijos, Mesopotamijos, Senovės Kinijos). Didelę įtaką kultūrų sričių formavimuisi turėjo didieji geografiniai atradimai, atvėrę kelią europietiškai kultūrai pasaulyje. Šios plėtros padariniai – ir teigiami (paplitusios europinės kalbos, architektūra, krikščionybė), ir neigiami (kolonizacija, vergija, civilizacijų sunaikinimas). Kai kurių sričių formavimuisi didelę įtaką turėjo gamta. Vienos kultūros sritys išsidėsčiusios dykumose ir pusdykumėse, todėl tiek senųjų civilizacijų išsidėstymas, tiek retas gyventojų pasiskirstymas yra susijęs su vandens ištekliais. Dėl vandens stygiaus kai kuriose vietose iki šių dienų išliko tradicinis klajoklinis gyvenimo būdas, kultūra. Sėsliai ir tankiai gyvenama tik oazėse. Kitos kultūros sritys formavosi labai kontrastingomis gamtos sąlygomis. Milžiniškoje teritorijoje driekiasi kalnai, auga miškai, plyti dykumos ir stepės. Čia dažni žemės drebėjimai, potvyniai, taifūnai. Tokios gamtos sąlygos grūdino žmones ir per ilgą laiką suformavo begalinį darbštumą. Dėl didelių gamtinių skirtumų atsirado didelių ekonominių ir socialinių skirtumų. Dar kitos kultūros sritys pradėjo formuotis šiltesnėse pietų šalyse, ten, kur palankus klimatas, plėtojosi žemdirbystė. Nevienodos gamtos sąlygos turėjo įtakos žmonių būdui, jų mitybai ir laisvalaikio pomėgiams bei gyvenamajai aplinkai.
1935 metų balandžio 15 dieną Vašingtone JAV prezidentas F. Ruzveltas ir dvidešimties Lotynų Amerikos šalių atstovai pasirašė sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų ir istorinių paminklų išsaugojimo. Dabar ši diena paskelbta Pasaulio kultūros diena, siekiant paskatinti saugoti visos žmonijos kultūrines vertybes.